Teatro režisūros specialybę turinčio komiko gyvenimas – išties spalvingas. Anksčiau Raimondui teko dirbti dėstytoju kunigų seminarijoje, Anykščių teatro režisieriumi ir aktoriumi, o scena jam tiesiog įaugusi į kraują.
Visgi švęsti „paprastus“, eilinius gimtadienius, kaip sako pašnekovas – ne jam.
„Kartais švenčiu kokį nors įdomų jubiliejų – kai būna 50-imt, 60-imt. Gimtadieniai man nėra reikšmingi, juos švenčiu ramiai, išskyrus jubiliejus, kuriuose tiesiog siaučiu“, – naujienų portalui tv3.lt teigė jis.
Visgi jis tikina besikeičiančių skaičių gyvenime visai nesureikšminantis. „Gyvenimas yra gyvenimas, jį reikia gyventi. Laikas bėga, tai labai natūralu. Gimtadienis byloja tik tai, kad prabėgo dar vieni metai. Aišku, apgalvoji, ką praradai, kas buvo gero, kur galima pasitaisyti. Nelabai įsivaizduoju, kodėl yra gerai švęsti kad vėl pasenai. Gali pasidžiaugti tik, kad dar gyvas.“
Supratau, kad atėjo senatvė
Laisvą laiką dažnai leidžiantis gamtos apsuptyje – grybaudamas, žvejodamas ar medžiodamas – vyras neslepia, kad tik tada sugeba visiškai atsipalaiduoti ir paskęsti savo mintyse.
„Man gamta yra vienintelis tikras poilsis. Jaunimas dabar gyvena kompiuteriniame pasaulyje, grybauja kompiuteriu. Tik žmona niekada neatsisako kartu su manimi grybauti“, –
Visgi vienas įvykis poilsiaujant jam įstrigo atmintin – sykį grybaudamas jis suprato, kad gyvenimas tikrai pasikeitė.
„Kai paskutinį kartą miške pasiklydau, kai ką supratau. Kada keturias su puse valandos vaikščiojau ir nežinojau, kaip išeiti, kai teko kviesti policiją ir dronus, tik tada supratau, kad jau tikrai atėjo senatvė. Supratau, kad nebegaliu gyventi taip, kaip kai buvau jaunas“, – pasakojo humoristas.
Visgi gyvai daug su žmonėmis bendraujantis R. Šilanskas atskleidžia, kad vienas džiaugsmas yra matyti nušvintančius ir laimingus žmonių veidus.
„Pats geriausias dalykas, kad jau „nebesėdžiu“ televizijoje, o dirbu gyvai, su žmonėmis. Žvėriškai gaila, kad nebeliko teatro. Bet dirbu žmonių gimtadieniuose, jubiliejuose, įmonių šventėse, vakarėliuose kavinėse. Daug laiko praleidžiu tarp žmonių.
Mano didžiausia silpnybė yra klausti žmonių, apie ką jie norėtų išgirsti anekdotą. Man patinka pasakoti apie tai, ką nori išgirsti kitas, – šypteli pašnekovas. – Pavyzdžiui, Suvalkijoje žmonės labai mėgsta kai jiems pasakoji apie suvalkiečius, Žagarėje nori anekdoto apie Žagarę, Drevernoje – apie žvejus. Visi nori to, kas artima.“
Dvi monetos pusės
Be scenos gyvenimo neįsivaizduojantis humoristas neslepia, kad linksminant kitus netgi pats pamiršta savo problemas.
„Niekada neičiau į sceną jei man nepatiktų tai, ką darau. Einu į sceną tam, kad žmogus šypsotųsi. Galbūt jo gyvenime, šeimoje, darbe ir yra kažkas blogo, bet atėjęs į koncertą jis visa tai pamiršta ir tuo metu gyvena tuo, ką aš pasakoju jam. Aš irgi išeinu į kitą savo gyvenimėlį, pamirštu, kad vakar man nepavyko pagauti žuvies. Man patinka, kai kiti juokiasi – tada esu linksmas ir aš“, – žaismingai taria jis.
Visgi humoristo gyvenimas turi dvi monetos puses – nors ant scenos jis dažnai šypsosi ir rodo entuziazmą, namuose jis visai kitoks.
„Aš namuose dažniausiai būnu liūdnas, – neslepia jis. – Gal gyvenimas toks mano... Turbūt per daug save atiduodu žmonėms.
Kaip sako mano draugai, su kuriais dirbu, aš turbūt laiko nejaučiu. Turiu dirbti dvi valandas, o atidirbu keturias. Tai, ką aš darau, man labai patinka. Man smagu, kai žmogus juokiasi, kai jis yra linksmas. Pažiūrėkite į žmogų, kuris šypsosi – koks jis gražus...“
O kas gi legendinį Raimondą Šilanską pralinksmina labiausiai? „Labai nedaug ko reikia... Man užtenka dukters šypsenos, jos mažo juokelio, žmonos šypsenos. Užtenka pačių mažiausių dalykų.“
Jaunieji humoristai
Pastaruoju metu Lietuvos humoro scenoje vis girdimi nauji vardai iš jaunesniosios kartos. R. Šilanskas neslepia, kad jaunieji komikai jam neretai kelia klausimų ir parodo, kaip stipriai šiais laikais yra pasikeitę humoristai.
„Mes truputį kitaip humorą priimame. Mes, senukai, turbūt jau gyvename su savo karta, kuri ir supranta mūsų humorą. Aišku, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, praeitą savaitę pravedžiau gimtadienį vyrui, sėdėjo jo jauni vaikai, bet buvo labai patenkinti. Jie daug juokėsi, jiems tai buvo įdomu. Bandžiau aiškinti, kad ateina jaunoji karta, nežinau, kodėl jie sako, kad jiems tai neįdomu.
Įsivaizduoju, kad jauni žmonės turėtų normaliai priimti naujus dalykus. Visą gyvenimą viskas keičiasi – ateina nauja karta, naujas suvokimas. Man keista, kai sako, kad ateina ir naujas humoro jausmas. Koks jis gali būti naujas? Juk juokinga, arba ne“, – rėžė R. Šilanskas.
Lygindamas savo kartą su jaunąja, „anekdotų karalius“ mato daugybę skirtumų ir ne visi jie, pasak vyro, yra suprantami.
Sovietmečiu stovint ant scenos humoristas turėdavo būti atsargesnis – juk tiesmukumas galėdavo privirti bet kam košės.
„Anksčiau būdavo daug draudžiamų dalykų, juos reikėdavo apeiti su savo požiūriu, kūrybiškumu. Apie valdžią juokaudavome, iš jos tyčiodavomės netiesiogiai, kūrybiškai, paslėptai, kad niekas negalėtų nieko įrodyti. Dabar jaunimui lengva – jie sako ką nori, dabar vien keiksmažodžiai eina.
Visą gyvenimą sakiau, kad keiksmažodis yra tik prieskonis ir jo patiekalui, kurį pateiki, reikia tik šiek tiek. Bet jei būna vien prieskoniai su mažai patiekalo, būna tikras brudas, – kalba vyras. –Man nepatinka noras, kad žmogus būtų patenkintas girdėdamas vien keiksmažodžius. Keiksmažodis man patinka tik tada, kai jo tikrai reikia, kai jis būna vienas prie daug gražaus teksto.
Aš pats rengiu juodojo humoro vakarus, aišku, kad keiksmažodžius taip pat panaudoju, bet jų būna tik tiek, kiek tikrai reikia. Humoras yra visai ne apie tai. Negalima žmogaus maitinti tuo, kas yra neskanu.“
Pilietinė funkcija
R. Šilanskas neslepia, kad vyresnės kartos humoristai savo juokelius anksčiau kurdavo su žymiai daugiau kūrybiškumo.
„Kada nori pasakyti tai, ką paslėpi savo mintyje, sakai tą kitokiu tekstu, per aplinkui. Bet žmogus nėra kvailas, jis supranta, – juokiasi R. Šilanskas. – Bet niekas sovietiniais laikais negalėjo įrodyti, kad aš esu valdžios priešas. Visada kalbėdavau kitais žodžiais. Tai būdavo privaloma mokėti, nes kitu atveju būtum pasodintas į kalėjimą arba išvežtas gydytis.“
Humoristus ankstesniais laikais galima turbūt net sulyginti su žmonėmis, kurie ne tik masiškai žmones užkrėsdavo šypsenomis, bet ir skleisdavo svarbią žinutę.
„Daug kritikavomę valdžią, priešinomės sistemai. Dabar paprasčiausiai ant scenos išeina žmogus, kuris bando pasijuokti iš kito fizinių trūkumų, lytinių nesklandumų. Dabar svarbiausia juokinti...
Mūsų laikais tai būdavo kova prieš valdžią. Dabar „užvažiuos“ kažkas ant prezidento ar ant krepšinio komandos – ir viskas. Dabar tokios prastos situacijos su valstybe nėra, esame nepriklausomi, tad „važiuojame“ ant to, ant ko galime.“
