Vincentas Radzevičius su naujienų portalu tv3.lt leidosi į atvirą interviu, kurio metu papasakojo apie savo kelią muzikos pasaulyje, paauglystėje išgyventą sunkų periodą bei atskleidė, koks ryšys jį sieja su Lietuvoje žinomais tėvais.
Į muzikos pasaulį pastūmėjo tėtis
Kaip pasakojo atlikėjas, muzika jo gyvenime atsirado labai anksti, o to kaltininkas – tėtis Vytaras. Kai Vincentui buvo vos šešeri, tėtis nusprendė supažindinti sūnų su repo ikonų – Eminemo, Run DMC ir Beastie Boys – kūryba. Išgirdęs šią muziką, Vincentas pats pradėjo savo kelionę į muzikos pasaulį.
„Būdamas dvylikos išleidau savo pirmą kūrinį ir tuomet supratau, kad tai – ne hobis, tai – mano gyvenimas. Nuo tos dienos rašau kasdien – net per pamokas, kai turėdavau klausytis mokytojų, mano sąsiuviniai prisipildydavo tekstų. Muzika man nėra nei darbas, nei laisvalaikis – ji yra mano deguonis ir variklis. Kol širdis muš ritmą, tol ant rimto turėsiu, ką pasakyti“, – sakė V. Radzevičius.
Tiesa, kaip pabrėžė Vincentas, šiuo metu jo muzikinė karjera yra tik pačioje kelionės pradžioje – jis dar tik pradeda krapštyti savo potencialą. Tačiau atlikėjo „YouTube“ paskyroje galima rasti ne vieną išleistą kūrinį. Štai naujausia daina „Matau pro tavo melą“, platformoje pasirodžiusi vos prieš kelis mėnesius, jau buvo perklausyta daugiau nei šimtą tūkstančių kartų.
„Ši daina buvo didelis žingsnis į priekį, bet tai – tik pirmas iš begalės. Mano misija – nuolatinis progresas, net jeigu jis skaudus ar nepatogus. Nenoriu būti uždarytas į žanrų ar stilių rėmus. Kai su prodiuseriu kuriame, niekada neturime atsakymo, kas tai per muzika – darome taip, kaip jaučiame, be taisyklių ir standartų. Turime tik savo standartus. Ir jeigu toliau kursime iš širdies, tikiu, kad mūsų kūriniai palies ir žmonių širdis. O tai man svarbiausia“, – akcentavo pašnekovas.
Kasdien muziką kuriantis V. Radzevičius tiki, kad įkvėpimo tam galima rasti bet kur ir bet kada – viskas priklauso nuo požiūrio.
„Kaip kiekvienoje situacijoje galima įžvelgti teigiamą pusę, taip galima rasti ir įkvėpimą, jį treniruoju kiekvieną dieną. Jeigu jo tuo metu nėra, laikau tai ženklu, kad reikia rinkti naujas patirtis. Nes negali duoti pasauliui, jei pats nuolat nesipildai iš aplinkos. Rašau kasdien, bet ne kasdien gimsta daina – dažnai rašau vien tam, kad lavinčiau techniką. Ir kai pagaliau užgimsta daina, skirtumas juntamas iškart“, – kūrybiniu procesu dalijosi jis.
Ne paslaptis, kad šiandien kūrėjams yra kur kas daugiau galimybių parodyti savo muziką nei anksčiau – socialinės medijos, įvairios platformos... Bet kiekviena karta turi savų iššūkių. Kas šiame kelyje yra sunkiausia Vincentui?
„Didžiausias kūrėjo priešas dažnai esame mes patys. Mano atveju – savikritika ir perfekcionizmas. Kol kūriau vienas, sunkiausia dalis būdavo paleisti dainą – visada jausdavau, kad kažko trūksta, nors niekada nesugebėdavau pasakyti, ko. Todėl daug kūrinių taip ir liko stalčiuje. Esu labai dėkingas savo draugui ir prodiuseriui Mantui Vaitkui – jis sugeba nutildyti mano kritiką, pasakyti, kad viskas gerai ir priminti, kad galiu atsipalaiduoti. Sunkumai visada bus, bet juos įveikti padeda tikras ryšys ir žmogus šalia“, – įsitikinęs atlikėjas.
Tėvai abejoja sūnaus pasirinkimu
Nors Vincento tėvai Vytaras ir Laisvė – Lietuvoje puikiai žinomi žurnalistai, pats Vincentas tikino niekada neturėjęs nė menkiausios minties eiti tėvų pėdomis. Tiesa, akivaizdu, kad rašymas – svarbi jo kasdienybės dalis.
„Esu bandęs kelis darbus žurnalistikos srityje, bet tai buvo iš būtinybės ir finansinės naudos, tikrai ne iš noro. Kita vertus, savo muzikoje stengiuosi pasakoti istorijas, daryti reportažus apie gyvenimą – galima sakyti, kad mano žurnalistika išlieka muzikoje. Rašymas vis tiek kažkiek yra „kraujyje“, tik pas mane jis išsivystė kitokiu būdu“, – teigė V. Radzevičius.
Pasidomėjus, kaip į jo sprendimą rinktis muzikinį kelią reagavo tėvai, Vincentas buvo atviras – dar ir dabar tenka jiems įrodinėti, kad šis sprendimas yra rimtas ir ilgalaikis. Tačiau, kaip akcentavo pašnekovas, viskas suprantama – juk tėvai vaikui nori gero ir stabilaus gyvenimo, o jo pasirinkimas yra to priešingybė.
„Per metus išugdžiau labai stiprią vidinę ugnį, kurios niekas negalės užgesinti. Giminė ar aplinka gali abejoti, ar viskas pavyks, bet giliai viduje aš žinau užtikrintai. Kol aš žinau, kad pavyks, tai tik laiko klausimas, kada įsitikins ir aplinkiniai“, – kalbėjo jis.
Vincento tėtis Vytaras – ne tik žurnalistas, bet ir keliautojas, kurio tolimas ir egzotiškas išvykas televizijos ekranuose bent kartą yra stebėjęs turbūt kiekvienas lietuvis. Tačiau įdomu tai, kad jo sūnus Vincentas kelionėmis labiau susidomėjo tik pernai – išvykęs gyventi į užsienį.
„Esame turėję kelias šeimos keliones, bet tėtis dažnai į savo projektus manęs neimdavo. Praeitą žiemą išskridau gyventi į Filipinus, ten praleidau keturis mėnesius. Ši patirtis pažadino mano užmigusią kelionių aistrą. Dabar stengiuosi ieškoti kuo daugiau progų išvažiuoti, nes tikslas – aplenkti tėtį pagal aplankytų šalių skaičių. Su juo mėgstam pasivaržyti – čia tik eilinė „ofiso“ diena“, – šyptelėjo keliautojo sūnus.
Paauglystėje išgyveno juodą periodą
Vincento asmeninis gyvenimas nuo pat paauglystės nebuvo rožėmis klotas – dar būdamas moksleiviu, jis ėmė jausti liūdesį, mokykloje patyrė patyčias, susirgo depresija. Galiausiai V. Radzevičiui pavyko išlipti iš juodos duobės, tačiau, kaip sakė jis, net ir dabar apie šį laikotarpį kalbėti yra labai sunku.
„Man atrodo, jog mano problemos nepakankamai didelės, kad galėčiau skųstis. Bet tiesa tokia: kiekvieno žmogaus kelias skirtingas, kiekviena problema gali būti didžiulė priklausomai nuo žmogaus. Man mano savijauta visada matosi akyse – kai tik pasunkėja, jos patamsėja, atsiranda maišeliai paakiuose. Kartais jaučiuosi kaip veidrodis – aplinkos ir savo vidaus atspindys“, – savo mintimis dalijosi jis.
Pasidomėjus, kas labiausiai pasikeitė santykyje su savimi po šios sudėtingos patirties, Vincentas pasakojo, kad didžiausias pokytis įvyko požiūryje į save, klaidas ir aplinkinius. Šiandien vaikinas įsitikinęs – norint tvarkytis su sunkumais, privaloma išmokti atleisti sau ir kitiems.
„Tai padeda suprasti, kad kiekvieno gyvenimas toks pat painus, kaip tavo. Pradėjau daug mažiau pykti, nes pradėjau matyti situacijas iš kitų perspektyvos. Kartais norisi pykti, bet negali, nes supranti žmogų. Tokia patirtis ne tik keičia suvokimą ir mąstymą, bet veikia visus gyvenimo aspektus. Ir kad tai pasiektum, svarbu tiesiog pasirodyti kiekvieną dieną – terapijoje, sporto salėje, kūryboje. Kiekvienas žino, kas jam padeda, mūsų atsakomybė – tai daryti“, – teigė V. Radzevičius.
Sunkumai paauglystėje prisidėjo prie to, kad Vincentas taip ir nebaigė 12-os klasių. Tiesa, kaip atskleidė jis, tai nebuvo pagrindinė priežastis – jaunuolis nesijautė galintis savęs realizuoti sistemoje, kur visi verčiami eiti tuo pačiu keliu.
„Mokyklą mėgau iki penktos klasės, o tada pradėjau jos nekęsti. Man ji niekada nebuvo žinių vieta – negalėjau pakęsti rutinos ir taisyklių. Negalėjau išreikšti savęs per mokyklos programas, mokytojų įpročius ar vadovėlius. Tuo metu turbūt būčiau pasakęs tiesiai – seku, kur liepia eiti širdis.
Tą darau iki šiol, ir rezultatai kalba patys už save. Manau, kad reikia labai specifinio tipo žmogaus, kad mokykla būtų naudinga ir įdomi. Dabar mokyklą matau kaip fabriką: 30 žmonių klasėje su skirtingais norais ir svajonėmis, visi mokomi tų pačių dalykų. Nelabai suprantu, kaip tai galėtų veikti kiekvienam“, – svarstė jis.
Santykiai su tėvais šlifuojami iki šiol
Paauglystėje išgyventa depresija turėjo didelės įtakos ir Vincento santykiams su tėvais – vaikinas neslėpė, kad tuo laikotarpiu pykčiai buvo tapę kasdienybe. Kaip teigė pašnekovas, šiandien ryšys su šeima vis dar reikalauja darbo, tačiau viskas juda teisinga kryptimi – štai tėtis Vytaras ir mama Laisvė būna pirmieji, kurie išgirsta sūnaus kūrybą.
„Savo muziką rodau tėvams – jie rašto žmonės, tad visada turi gerų ir vertingų patarimų. Jie patenka į tą nedidelį ratą žmonių, kurių nuomonė man rūpi. Kuriant muziką privalai turėti stuburą: mokėti atsirinkti, kieno klausysi, o visą kitą nurašyti kaip triukšmą. Vis dėlto muzika yra saviraiška – idėja turi kilti iš tavęs, ne iš aplinkos. Toks yra mano požiūris“, – sakė kūrėjas.
Pokalbio pabaigoje pasidomėjus, kokiais artimiausiais planais gyvena, Vincentas užsiminė apie didelį projektą, kuris, panašu, nustebins ne vieną.
„Mano artimiausi planai – tobulėjimas. Noriu kurti dainas, kurios paliečia žmones giliai. Svajoju apie kitą kūrinį, kuris jau pakeliui. Negaliu sulaukti, kada pasidalinsiu juo su visais, nes planas – padaryti projektą, kokio Lietuva dar nematė. Stabiliai kartu su komanda judame link šio tikslo“, – prasitarė V. Radzevičius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
