„Iš principo – gyvenu gana paprastai“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja Simona.
Jos diena prasideda anksti – „Keliuosi apie 6:30, nors mano vyras turbūt juoktųsi ir sakytų, kad „snoozinu“ iki pusės 7“, – šypsosi ji. Rytą ji praleidžia su vaikais – vieną palydi į mokyklą, kitą į darželį. Tada prasideda laikas sau – sportas, dažniausiai pilatesas, darbas prie garsinimo projektų televizijose TV3, TV8.
Vėliau – darbas radijuje, kuriame Simona dirba nuo 13 iki 16 valandos. Dienos ritmas dinamiškas, bet maloniai užimtas. „Turiu nemažai veiklų. Viena jų – garsinimas, taip pat nemažai reklaminių projektų. Kartais savaitės būna įtemptos, kartais ramesnės, bet paprastai išvažiuoju iš namų apie 8-ą ryto ir grįžtame visi apie 18 valandą.“
Nors jos dienos dabar atrodo žemiškesnės ir paprastesnės nei prieš dvidešimt metų, vidinis pasaulis kupinas prasmės. Simona sako pagaliau radusi tai, ko ilgai ieškojo.
„Prieš kokią savaitę kolegėms džiaugiausi, kad aplankė toks jausmas – esu savo kelyje. Ir kaip gera, kaip faina. Tikrai išgyvenu pilnatvės jausmą“, – džiaugiasi S. Čėsnaitė-Matkevičienė.
Tai – ne momentinis pojūtis, o ilgai brandintas vidinis susitaikymas, susitikimas su savimi. „Gyvenu su daug naujų potyrių, nes labai laukiu ir ruošiuosi koncertams – vienas bus vasarą, kiti rudenį. Tai viskas tarsi fone to, kuo dabar užsiimu.“
Noras dainuoti – niekada nedingo
Muzika ir scena niekada nepaliko jos širdies, nors ilgą laiką nuo to stengėsi atsiriboti:
„Tiesą sakant, ilgą laiką turbūt bėgau nuo to noro ir ilgesio. Jis buvo manyje, bet bandžiau jį pakeisti įvairiomis veiklomis – dirbau nekilnojamojo turto srityje, garsinau, tarsi vis tiek naudojau balsą, bet tai nebuvo dainavimas, nebuvo scena.“
Ji atvirai prisipažįsta – niekas negalėjo pakeisti to jausmo, kurį patirdavo dainuodama: „Nepavyko man rasti to pakaitalo. Džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybę nors šiek tiek tai vėl daryti.“
Nors šlovė ir žinomumas projekte „Kelias į žvaigždes“ buvo stiprus emocinis užtaisas, iš dabartinės perspektyvos Simona viską vertina blaiviau:
„Pirmiausia šauna į galvą – tai buvo labai seniai. O tada jau visos kitos emocijos. Tuo metu, kai dalyvavau, atrodė, kad tai yra didžiulis džiaugsmas, o dabar gal labiau atrodo – didžiulis stresas.“
Ji atvirai sako, kad tuo metu nesuvokė, kokio masto reiškinio dalimi tapo: „Aš pati, tiesą sakant, iki galo net nesupratau, kokio masto tai buvo. Kaip žmonės žiūrėjo, kaip sirgo, kaip jiems tai buvo svarbu.“
Ta šlovė buvo ne tik džiaugsminga, bet ir slegianti. Simona paklausta, ar tuomet buvo pasiruošusi tokiai šlovei, sekundėlę pagalvojusi ji atsakė, kad tam pasiruošti turbūt neįmanoma. „Tu nebegali išeiti į gatvę ir būti tiesiog Simona. Tu jau esi „Simona iš Kelio į žvaigždes“. Neįmanoma nuo to atsiskirti.“
Susitikimas su projekto dalyviais
Ji taip pat prisiminė ir neseniai įvykusį susitikimą su buvusiais projekto dalyviais. Simona džiaugiasi, kad buvo smagu visus juos vėl pamatyti, nes du dešimtmečius su projekto draugais kontakto nepalaikė.
„Mes visi perėjome per tą patį, išgyvenome tą patirtį. Pasikalbėjome, kad tai buvo tikrai didžiulis dalykas ir didžiulė galimybė mums visiems. Su dideliu dėkingumu tai prisimenu.
Turbūt tai buvo vienas didžiausių projektų Lietuvoje. Aišku, su kiekvienu „Kelio į žvaigždes“ sezonu tas populiarumas blėso. Pirmasis buvo tiesiog fenomenas.
Bet, žinoma, pasaulis keičiasi labai greitai. Dabar turime daug informacijos, daug pasirinkimų, daug turinio, kurį galime žiūrėti. O tuo metu, prieš 20 metų, tai buvo kažkas visiškai naujo, žmonės neturėjo daug alternatyvų“, – svarsto pašnekovė.
Motinystės kelias
Šiandien Simona pirmiausia – mama. Šiandien ji yra labai laiminga, kad augina dvi mergaites. Ypač dabar, kaip pati sako, kai girdi tiek liūdnų istorijų apie sunkumus susilaukti vaikų.
Motinystė jai atnešė didelius vidinius pokyčius – nuo buities iki savivertės.
„Aš visada juokiuosi, kad pasitvirtino viskas, kam anksčiau sakiau: „Kai aš būsiu mama, tai jau tikrai to nedarysiu“. Pradedant nuo to, kad vaikai nemiegos lovoje kartu – bet miegojo. Skalbiau atskirai rožinius drabužėlius, nes jų prisikaupė tiek, kad net nežinau iš kur.“
Vienas svarbiausių atradimų motinystėje buvo naujas požiūris į savo kūną:
„Kai buvau nėščia, vis dar negalėjau patikėti, kaip išvis atsiranda vaikas – juk tiek dalykų turi įvykti, kad gimtų žmogus! Man tai buvo didžiulis pasididžiavimas tuo, ką kūnas sugeba padaryti – nuo pat pradžios iki po gimdymo, kaip jis atsistato. Tai neįtikėtina.“
Kai antroji dukra pradėjo lankyti darželį, Simona pajuto, kad vėl atsirado erdvės sau, naujoms idėjoms ir savirealizacijai. Tada ją ištiko savirealizacijos šokas – Simona pagalvojo: „Turiu jėgų, esu jaunas žmogus ir tiek daug įdomių dalykų gyvenime.“
Ji baigė grimo akademijos kursus, ėmė garsinti knygas – dar vieną seniai puoselėtą svajonę.
Šeimoje Simona ir jos vyras ypač daug dėmesio skiria tam, kokias vertybes perduoda savo vaikams. Jie stengiasi kalbėti pagarbiai, Simonai be galo svarbu, kad vaikai nuo mažų dienų mokytųsi emocinio intelekto – kalbėti apie savo jausmus, juos įvardyti, atpažinti.
Tai padeda suprasti, kas vyksta viduje, ir su tuo susitvarkyti. Svarbi ir dėkingumo vertybė – jie nuolat primena vaikams, kaip svarbu vertinti tai, ką turi.
„Nors apie karą gal ir nekalbame detaliai, jos žino, kad toks dalykas vyksta. Norime, kad nuo mažų dienų vertintų tai, ką turi – ir tai nebūtinai turi būti kažkas brangaus ar prabangaus“, – užbaigia Simona.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
