Pagal graikų autorių Sofoklio, Euripido ir Eshilo dramas sukurtame spektaklyje atsiskleidžia ryškūs skirtingų kartų moterų charakteriai. Spektaklio ištrauką išvydo rugsėjo 8 d. premjeros pristatymo dalyviai.
Režisieriaus Jašos Kocelio debiutas Lietuvoje
Baigęs teatro režisūros ir sociologijos studijas Liublianos universitete, Jaša Kocelis yra sukūręs šešiolika pastatymų gimtinėje. Taip pat savo kūrybinę kelionę tęsia ir užsienyje, – režisavo spektaklį „5boys” pagal Simonos Semenič pjesę Vengrijoje, „Weöres Sándor“ teatre. Vienas paskutiniųjų J. Kocelio darbų – W. A. Mozarto opera „Užburtoji fleita“ Slovėnijos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Jaša Kocelis savo darbų yra pastatęs Slovėnijos nacionaliniame teatre Nova Gorica, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Liublianos miesto ir lėlių teatruose, „Novo Mesto“ teatre ir kituose. Savo spektakliuose Jaša Koceli naudoja įvairias tekstų adaptacijas, jungia skirtingus teksto šaltinius bei rašo pats. Daug dėmesio skiria spektaklio vizualumui, preciziškai šviesai, yra dirbęs šviesų dailininku baleto spektakliuose.
Jašai Koceliui talkina menininkai iš Slovėnijos, su kuriais režisierius sėkmingai bendradarbiauja savo pastatymuose: scenografas Darjanas Mihajlovičius Ceraras, kostiumų dizainerė Branka Pavlič, kompozitorius Miha Petricas, choreografė Tajda Podobnik, šviesų dailininkas Davitas Andrejus Francky bei vaizdo projekcijų autorė Mankica Kranjec. Kaune komandą papildo teksto redaktorė Daiva Čepauskaitė.
Spektaklyje vaidmenis kuria skirtingų kartų trupės aktoriai. Elektros vaidmuo patikėtas jaunai aktorei Gretai Šepliakovaitei. Sudėtingus moterų personažus įkūnija aktorės Jūratė Onaitytė (Leda), Daiva Rudokaitė (Klitemnestra). Taip pat premjeroje išvysime Tomą Erbrėderį (Egistas), Ričardą Vitkaitį (Agamemnonas), Povilą Jatkevičių (Orestas) Deividą Breivę (Piladas) vaidmenyje. Chorą įkūnys aktorės Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė. Laodikės vaidmenis atliks jaunosios aktorės Ieva Karoblytė, Rasa Praspaliauskaitė.
Iš antikos atėjęs kovojančios moters simbolis
Spektaklis „Elektra“ kuriamas naudojant antikinius graikų tekstus (Sofoklio „Elektra“, Eschilo „Orestėja“, Euripido „Elektra“, „Orestas“). Pagrindinė spektaklio tema – laukianti moteris, kaip miegantis vulkanas prieš išsiveržimą. Siužeto centre – Elektra, kuri yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Pasitelkęs daugybę galingų archetipų, slypinčių graikų tragedijose, režisierius kuria universalią stiprios, revoliucingos asmenybės likimo istoriją. Elektros likimas yra istorinė moterų realybė. Jos lemtis dauginasi kiekvienoje naujoje moterų kartoje.
Pristatydamas spektaklį, režisierius sakė: „Elektros istorija yra apie laukimą ir kaip jis transformuoja žmogų. Ji yra įkalinta rūmuose. Mes su aktorėmis nemažai diskutavome, kaip buvimas vienoje uždaroje patalpoje veikia žmogų, kokias emocines audras ši būsena sukelia. Elektra man yra pasakojimas apie mumyse tūnančius tamsos vandenynus, kurie pakyla ir iššaukia blogį ekstremalioje situacijoje, šiuo atveju iš beviltiškumo. Pačioje Elektros istorijoje randu daug šiandien aktualių temų. Asmeniškai man kai kurios scenos yra susijusios su mano vaikyste, močiute. Elektra, jos karta, prieš ją gyvenusi karta, ir pagaliau mūsų karta sprendžia dilemą, kokius sprendimus priimti, ką paaukoti vardan savo tikslų. Mane traukia stiprių moterų personažai, nes aš tikiu, kad egzistuoja savotiška paralelinė žmonijos istorija, skaitoma iš moterų akių. Tai lyg dialogas tarp mūsų, gyvųjų, ir mūsų protėvių šešėlių.“
Kalbėdamas apie būsimą premjerą, teatro meno vadovas Edgaras Klivis pabrėžė spektaklio režisūrinę kokybę: „Spektaklio privalumas yra klasikinė režisūrinė kokybė. Mes jau pripratome prie dalyvaujamojo, kolektyvinio ir taip vadinamo devised teatro, Šiame kontekste pasiilgsti režisūrinio teatro. Šiuo atveju yra apgalvota kiekviena mizanscena, ji išbaigta iki galo. Tarptautinė komanda iš Slovėnijos iš Liublianos turi savo braižą – sudėtingą temą perteikia jautria kalba. Spektaklis turi ritmą, tempą. Jis bus įdomus ir moksleiviams kaip edukacinė priemonė supažindinanti su antikine dramaturgija.“
Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas mato ypatingą sąsają su šiomis dienomis stipriu moterų balsu politiniuose įvykiuose.
„Kai pradėjome darbą su Jaša Koceliu, norėjome kalbėti apie aktualias vertybes. O pastarieji įvykiai šią temą dar labiau suaktualino, tad pastatymą dedikuojame šių dienų įvykiuose dalyvaujančioms moterims Baltarusijoje, Minske. Šiuo spektakliu dalinamės su bičiuliais iš Jankos Kupalos dramos teatro ir visais, kurie yra pakelyje į laisvę. Dabar laikas ne pramogoms. Šio spektaklio atsiradimas yra labai gera akistata įvertinti savo vertybes ir prisiimti atsakomybę“, – sakė teatro vadovas.
Premjeros datą pakoregavo pandemija
Premjera „Elektra“ užsitęsė, turėjus įvykti kovo mėnesį, buvo atšaukta likus dešimčiai dienų iki numatytos datos. Kartu su režisieriumi dėl karantino išvyko ir visa Slovėnijos menininkų komanda. Numačius naują premjeros datą, kūrėjai sugrįžo rugpjūtį, tačiau ne visi. Iki pat premjeros su aktoriais dirba choreografė Tajda Podobnik, kompozitorius Miha Petricas, šviesas kuria dailininkas Davitas Andrejus Francky. Kiti spektaklio kūrėjai darbus užbaigė nuotoliniu būdu.
„Repetuoti pradėjome sausį ir baigiame rugsėjį. Tai įsimins manau visiems. Tačiau nepaisant pandemijos, kūrybinis procesas Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko puikiai, nes susibūrė puikus aktorių ansamblis. Jautėme didelę paramą iš visų teatro tarnybų“, – sakė J. Koceli.
Kūrėjų mintys
Choreografė Tajda Podobnik: „Spektaklio choreografiją padiktavo mizanscenos, ji padeda vystyti pasakojimą. Norėjosi, kad aktorių kūnai išreikštų emocijas. Mano uždavinys buvo parinkti atitinkamas plastikos priemones, kurios išreiškia situacijas, vykstančias scenoje.“
Kompozitorius Miha Petricas: „Atvykęs į Lietuvą susipažinau ne tik su jūsų kultūra, bet ir liaudies muzika. Mano dėmesį patraukė kanklės. Jų melodija taip pat naudojama spektaklyje. Bus atmosferinės muzikos ir dainų su balsais.“
Aktorė Daiva Rudokaitė: „Pirmasis mano susidūrimas su antikos kūriniais įvyko studijų metu, vėliau šioje scenoje dalyvavau E. O‘Neillo pastatyme „Gedulas tinka Elektrai“, kurį režisavo G. Varnas. Ir štai dabar režisierius Jaša Kocelis paskyrė didelį ir emociškai sudėtingą vaidmenį. Kai analizavome mano personažą, aš atradau, kad pirmiausia Klitemnestra yra žmogus ir moteris, ir tik po to ji yra motina, žmona ir galiausiai karalienė. Vaidmenį kūriau su pasimėgavimu, nors jis yra sunkus, – tai sudėtingo likimo moteris. Jis netgi gyvenime įnešė juodulio, gerai, kad paguodą buvo galima rasti gamtoje, kituose užsiėmimuose. Klitemnestra visada buvo šalia. Ar man pavyko su ja susitapatinti iki galo? Tai galėtų pasakyti režisierius arba žiūrovai. Esu dėkinga, kad teatras turi spektaklį apie moteris.“
Aktorė Greta Šepliakovaitė: „Man buvo iššūkis kurti tokį atsakingą vaidmenį, prisijaukinti antikinį tekstą. Procesas spektaklyje „Elektra“ reikalavo daug emocinio lankstumo, darbo su savo kūnu, greitos, aktyvios reakcijos, pastabumo dirbant su kitais aktoriais. Tai sunkus, didelių emocinių šuolių vaidmuo. Galbūt sunkiausia buvo suprasti Elektros norą kerštauti. Aš kaip Greta, esu taikesnis žmogus, dėl to šia tema su režisieriumi teko ilgai diskutuoti. Tačiau režisierius buvo atviras klausimų, skirtingų požiūrių, nuomonės išklausymui. Tiesą pasakius, labai nustebino režisieriaus ir visos komandos kruopštus, nuoširdus darbas. Būdamas visame šiame procese akivaizdus šviesų, kostiumų, judesio, muzikos, scenografijos kūrėjų susiklausymas ir judėjimas ta pačia kryptimi. Matant šį komandos darbą, atsiranda visapusiškas šimtaprocentinis atsidavimas darbui bei noras atiduoti tiek pat, kiek ir kiti šį kūrinį kuriantys kūrėjai. Esu labai laiminga būdama šiame procese ir tikrai esu labai nustebinta šio darbo kokybe bei pasiruošimu.“
Aktorius Tomas Erbrėderis: „Spektaklyje pagrindinė yra Elektra. Egisto ir Klitemnestros personažai veikia kaip kokie katalizatoriai, kurie pagreitina sprogimus. Egistas savyje turi daug vidinių sopulių, o pagrindinis jų – kerštas. Atrodo, kad jis yra vienintelis jo tikslo siekimo įrankis. Režisierius ieškojo šiandieninio gyvenimo atspindžių mūsų personažuose, o kerštas mūsų visuomenėje vis dar yra ta priemonė, skirta aiškintis asmeninius santykius, įvykius. Egistas teisina save, kad kito pasirinkimo nei kerštas, neturi, netgi nežino. Bet jame aš ieškojau tam tikro šviesulio, vilties. Jis Elektrai teigia, kad kerštas nėra įrankis, ir juo susitepus tas skonis išliks visam gyvenimui, o kerštas liesis iš kūno į kūną. Nežinau, kas galėtų priversti atsisakyti keršto – tektų perpilti 100 proc. kraują, kad jis pakeistų savo mąstymą. Egistas savo keršto partiją sužaidė įgavęs Klitemnestros pasitikėjimą, nužudydamas savo priešą Agamemnoną. Tik jis neįvertino, kad gležname Elektros kūne yra stipri, prieš jį atsisuksianti jėga.“
