Karolis naujienų portalui tv3.lt sako, kad šiemet šventė bus labai paprasta: „Viskas bus tėvų sodyboje, tėvai ruošiasi, puošiasi ir viskas bus taip, kaip mes mėgstam – patys artimiausi draugai, be jokių įmantrių vietų.
Vis galvojau, kad jei kelčiau jubiliejų, norėčiau garsiai, trankiai, o dabar – paprastas gimtadienis. Bet visi pradėjo rašyt, klausinėti kaip švęsiu ir taip gavosi, kad jau virš 40 žmonių susirinks. Tai bus toks paminėjimas su pačiais pačiausiais.“
Praėję metai Karoliui buvo ypatingi – kupini iššūkių, bet ir didžiausių džiaugsmų. Kiekviena diena jam atnešdavo naujų uždavinių: su bičiuliu Donatu jie intensyviai ruošėsi koncertams arenose, viską darydami savo jėgomis.
Karolis jautė ne tik džiaugsmą ir pasitenkinimą tuo, ką daro, bet ir didelį nuovargį, nes tai reikalavo begalės laiko, pastangų ir neišvengiamo streso. Jis tikėjo, kad svarbiausia – ne laukti, kol kažkas kitas padarys už juos, o patiems žengti į priekį, atiduoti save šimtu procentų ir per savo darbą perduoti svarbią žinutę.
Tačiau svarbiausiu ir brangiausiu šių metų įvykiu Karolis vadino sūnaus Hario gimimą. Tai, jo žodžiais, buvo vienareikšmiškai pati geriausia ir prasmingiausia gyvenimo dovana.
Tėvystės džiaugsmai
Netrukus Karolio ir kitų tėvelių laukia dar viena proga – Tėvo diena. Dainininkas pripažįsta, kad ją švenčia su didele meile: „Staigmenėlės iš vaikų jau vakar buvo – sūnus iš mokyklos parnešė, parašęs tekstuką: mano tėtis numeris vienas.
Tokie dalykai yra patys gražiausi. Mūsų šeimoje yra daug tradicijų, labai gerą ryšį palaikome. Aš pats savo tėtį labai gerbiu ir myliu. Man ši šventė – tai tiesiog džiaugsmas, kad turiu tėčio statusą, galiu mylėti savo vaikus, didžiuotis, padėti jiems gyvenimo kelyje.“
Visai neseniai Karolio šeimą aplankė ypatingas džiaugsmas – jo vaikai parsinešė pirmuosius medalius iš šokių varžybų. Karolis, stebėdamas jų pasiekimus, negalėjo nesusimąstyti apie savo vaikystę.
Jis prisiminė save mažą, kai lankė įvairiausius būrelius – šokius, karate, futbolą. Tada tėvai jį vežiojo į muzikos mokyklą, į repeticijas, skatino ieškoti savo kelių. Dabar jis daro tą patį savo vaikams – skatina juos augti, lavintis, bandyti, stengtis, įveikti sunkumus.
Jo namai buvo pilni gyvybės: vieni užsiėmimai keitė kitus, bet už viso to slypėjo didelė tėviška meilė ir rūpestis.
Ypač jautrus momentas Karoliui buvo, kai sūnui Rojui, kuris vienerius metus atkakliai lankė šokius, jis tarė padrąsinančius žodžius: „Vienus metus išlankei, turi duomenis, treneris išmano, nugara tiesi, rankos, ritmas – nuvažiuok į varžybas, pamatysi, dėl ko reikia stengtis.“
O kai sūnus atsakingai pasirodė, tėvui rankos drebėjo: „Už savo sūnų ir dukrytę – vos ne ašarėle spaudžiau.“ Karolis sako, kad kiekviena tokia akimirka, stebint, kaip vaikas stengiasi, yra Dievo dovana.
„Matyti, kaip vaikai stengiasi, kaip užsidega akys – tai yra tikrasis tėvystės džiaugsmas, didžiausia dovana, kokią galiu gauti“, – su meile kalba K. Akulavičius.
Laiko vaikams randa visada
Nors Karolis daug dirba ir intensyviai ruošiasi arenoms, namuose jis visuomet randa laiko šeimai. Neretai žmonės jo klausia, ar jis apskritai būna namuose, bet pats Karolis tik nusišypso – juk realiai jis su šeima kiekvieną dieną.
Kiekviena jo diena prasideda nuo ankstaus ryto: jis keliasi, gamina pusryčius, nes žmona visą naktį praleidžia su mažuoju Hariu. Vėliau jis išvežioja vaikus į darželį ir mokyklą, randa laiko pats pasportuoti, tada grįžta, pasiima sūnų iš mokyklos, nuveža į futbolo treniruotę, paskui veža Karlotę į pramoginius šokius.
Ir taip, viena po kitos, pralekia dienos, savaitės. Vakare – jaukūs šeimos vakarienės pokalbiai, bendri pašnekesiai, o Karolis nuoširdžiai džiaugiasi, kad, nepaisant darbų ir įtampos, gali skirti vaikams tiek daug dėmesio. Jis su nekantrumu laukia vasaros, kai baigsis mokslo metai ir visa šeima galės leistis į keliones, praleisti dar daugiau laiko kartu.
Kaip sako pats Karolis: „Pas mus visada – muzika, juokas, pokštai, vaikai drąsūs. Aišku, būna, kad sūnus pervargsta, grįžta iš mokyklos, verkia prie pamokų. Tada sakau: „Sūneli, ateik, apsikabinkim, atsigulkim, pailsėkim“. Per žaidimus viską sprendžiam, be spaudimo.“
Karolio šeimoje vaikų ryšys yra labai stiprus ir šiltas. Karlotė, grįžusi namo, visada pirmiausia klausia, ar brolis jau grįžo, nes jai rūpi, ar jie visi kartu. Žinoma, kaip ir daugelyje šeimų, kartais tarp vaikų kyla smulkių nesutarimų – Rojus ramiai sėdi, Karlotė prie jo užkliūva, prasideda ašaros, bet netrukus jie vėl susitaiko ir apsikabina.
Karolis džiaugiasi, kad, nors gyvenime ir netrūksta iššūkių, jie turi patį svarbiausią turtą – vienas kitą.
„Norisi aišku dar sveikatos, bet viską turim: vienas kitą, gerą požiūrį į gyvenimą, sinchronizaciją viskam po truputį. Stengiamės vienas kitam duoti laiko ir meilės“, – nuoširdžiai užbaigia K. Akulavičius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
