A. Jagelavičiūtė mirė dėl sepsio, po komplikacijų persirgus plaučių uždegimu. Po garsios moters mirties jos „Youtube“ profilyje pasirodė naujas įrašas, skirtas jos atminimui.
Vaizdo įrašas patalpintas gruodžio 28-ąją. Filmuota medžiaga paimta iš vasarą Vilniuje vykusio festivalio „Kultūros naktis“. Tuomet daugelį žiūrovų nustebino Agnės Jagelavičiūtės performansas, žinoma moteris sostinės centre susirinkusiesiems leido į ją mėtyti pomidorus. Toks Agnės performansas vadinosi „Tiesa į akis“.
Šį Agnės meninį pasirodymą dar kartą pamatę žiūrovai rašė jautrius komentarus.
„Verkiu ir negaliu sustoti. Išėjote per Kristaus gimimą, turint viltį, kad gerumas nugalės, atvirumas nebus baudžiamas, meile prisikels. Jums skaudėjo, o dabar mums visiems. Atleiskite, Agnė. Mylime“, – rašė moteris.
Jai antrino kita: „Didžiulė netektis. Agnė tokia artima viskuo. Jos netektis sieloje paliko tuštumą, ašaras veide ir gerklėje didžiulį kniužiulą. Visada liksi mūsų širdyse, geros Tau kelionės į geresnį pasaulį.“
„IKONA. Nepažinojau asmeniškai, bet visada žavėjaus! Tapai ryškiausia žvaigždė! ️Gaila, kad apie žmogu gražiai kalba tik tada, kai jis išeina! O tačiau, apie ja visada vertejo kalbeti gerai, nes tokiu daugiau nebus! Ir nesvarbu kiek ji krito, ji pasitaisydavo karūną ir žengdavo dar stpresniais žingsniais link tikslo! Lietuvai tavęs trūks!“ – savo liūdesį ir susižavėjimą reiškė komentaruose moteris.
Prieš šį performansą, jo autorė paaiškino pagrindinę mintį. Šie Agnės Jagelavičiūtės žodžiai paskelbti ir po naujausiu video įrašu „Youtube“ kanale.
„Kiekvieną kartą atverdami nešiojamąjį kompiuterį mes pasineriame į siurrealų pasaulį. Jame po netikromis anketomis slepiame savo identitetą, vardą, savo unikalias patirtis ir istoriją. Po susigalvota sintetine asmenybe ištirpsta atsakomybės, realus situacijos suvokimas ir dažnai – net žmogiškumas.
Apsiginklavę skaitmeniniu „automatu“ mes tratiname žodžius į kairę ir dešinę visai negalvodami, kad žodžiai lyg kulkos sminga į visai neišgalvotus, bet tikrus, gyvus žmones. Mes be jokio gailesčio švaistomės vertinimais nuolat pabrėždami, jog tai – nieko baisaus, tiesiog – tokia mano nuomonė.
Mes mėtomės sąvokomis „demokratija“ ir „mano teisė“ lyg tai būtų leidimas savo egzistencinį skausmą perduoti kitam žmogui jo net neatsiklausus. Mes išliejame tulžį besislėpdami po išgalvotais vardais ir vėl šypsomės visiems į veidą grįžę į tikrąjį save. Bet ar kada nors mes išties grįžtame iš ten? Į tikrąjį save?
Ar mes vis dar mokame sakyti tiesą į akis, net jei ir skaudžią? O kas yra tikroji tiesa? Kaip skaitmeninės kakofonijos kontekste mes suprantame, kas yra tikroji tiesa, kuri negali būti nutylėta, ir kiek drąsos mums liko savo žodžius paversti veiksmais? Atėjo laikas prisiimt atsakomybę”, – aprašoma moters idėja „Kultūros nakties“ programoje.
