„Atsiprašau.
Ilgai bandžiau savo galvoje susidėlioti, kodėl parašiau tai, ką parašiau ir, manau, dabar galiu tai suformuluoti pakankamai aiškiai.
Temai, kuri, pirmiausia, liečia mane patį, pasirinkau visiškai netinkamą pavyzdį. Pats kiekvieną dieną pergyvenu dėl mums „sistemos“ primetamų spąstų (ligos, prasta mityba, stresas ir t.t.) ir visom išgalėm bandau su tuo tvarkytis.
Paplekšnoju per neva tai vis sustorėjantį ir suplonėjantį savo pilvą, graužiu save per kiekvienas šventes dėl apsiryjimo ir verčiuos per galvą sportuodamas bei palaikydamas formą.
Tai ir turėjau rašyti apie SAVE, o ne apie niekuo dėtą KITĄ ŽMOGŲ.
Dabar jau nieko atgal neatsuksiu, tai tik galiu dar kartą atsiprašyti visų moterų, kurias įžeidžiau ir padėkoti toms, kurios ramiai ir aiškiai man padėjo suprasti šią klaidą“, – rašė V. Bareikis.
Primename, kad skandalingu įrašu, kurį paskelbė penktadienio rytą, Vidas Bareikis pasidalino feisbuke.
„Jei nebūtum žmogus ir turėtum galimybę šią rūšį stebėti „iš šono“, kaip mes stebime kokius nors gyvūnus, greičiausiai nuostabą keltų šių keistų gyvių nepaaiškinamas savidestrukcijos elgesys. Nenugalimas saviapgaulės ir trumparegiškumo instinktas.
Stoviu eilėje ir matau, kaip vidutinio amžiaus moteris, turinti akivaizdžių viršsvorio problemų, pusryčiams perka riebalais aptekusią, padegusią picos bandelę. Iš rūbų ir batų sprendžiu, kad tai vidurinės klasės atstovė, turinti darbą, šeimą (sprendžiu iš žiedo), draugus.
Tokiais momentais vaizduotėje pagreitintai prasuku jos gyvenimą 40 metų į priekį. Tada jos nebėra, ji jau mirusi. Greičiausiai cholesterolis, kraujagyslės ar širdis. Pabaigoje ji sunkiai judės, labai apkraus savo artimuosius ir draugus. Tada atsuku juostą atgal ir taip norisi prieiti ir padėti tam žmogui. Pasiūlyti tuos 40 likusių metų nugyventi lengviau, prasmingiau, sąmoningiau...
Bet suprantu, kad turiu rūpintis savimi bei savo artimojo rato žmonėmis, o tada, jei jau lieka laiko ir jėgų, bandyti pasiūlyti pagalbą ir kitiems (jei, žinoma, jiems patiems to reikia).
Po viso to viduje kažkoks sunkumas, beviltiškumo jausmas, nusivylimas, kad ir aš esu tos pačios primityvios rūšies atstovas, bet žinau visas priemones kaip šias mintis įveikti – padėti telefoną į šoną, užsidėti ausines su įkvepiančia muzika ir eiti per mišką, po to bėgti, po to pasimankštinti iki pirmo prakaito, ir galiausiai nerti į šaltą vandenį.
Nors dabar vidus sako, kad visa tai yra beprasmiška ir be galo sunku, bet tai – ne aš, tai tik mano inkščianti „vidinė kiaulė“, kuri visada renkasi lengvesnį kelią.
Aš ją pažįstu. Aš atsisakau jai padėti“, – rašė V. Bareikis.
Nuomonės formuotoja Agnė Kulitaitė nepraleido pro akis šio įrašo ir savo mintimis pasidalijo taip pat socialiniame tinke, kuriuo sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
„Stoviu šiandien eilėje ir matau iš tolo kažkas šviečia. Tas kažkas pradeda judėti ir aš galvoju – oba, vaikščiojantis kiaušinis. Kadangi mano rega prasta, tik po kelių akimirkų suprantu, kad tai visgi žmogus su plike. Iš rūbų sprendžiu, kad uždirba jis tikrai normaliai, bet su tais visais šviečiančiais prekiniais ženklais, žibančiais baltais sportbačiais ir ryškių spalvų drabužiais, jis tik nori nukreipti dėmesį nuo savo spindinčios plikės.
Deja, nepavyksta.
Tada aš mintyse prasuku jo gyvenimą 40 metų į priekį ir netyčia garsiai ištariu – P*DA. Nes jo šioje žemėje jau nebebus. Jis gyvens kitoje planetoje. Kadangi po 35 metų ant žemės nusileis erdvėlaivis, iš kurio išsilaipins ateiviai – kiaušingalviai (tokie kaip matėte 1993 m. filme „Kiaušingalviai“) ir jie palaikys jį savu.
Nesvarbu, kad jis rėks ir spardysis, jie paims jį už parankės, nusineš į erdvėlaivį ir išskris kartu. Ir šioje žemėje jo nebeliks. Tada atsuku juostą atgal ir taip norisi prieiti ir padėti tam žmogui. Pasakyti, kad gal tu užsidėk kepurę, pasidaryk plaukų priauginimą, pasitepk rozmarinų aliejumi... Ir liksi šioje žemėje. Vis dar...
Apgailėtinai skambantis tekstas? Tai perduokit tą ir Vidui“, – brūkštelėjo A. Kulitaitė.
Vadinasi -sedek, tylek ir Dieva mylek.
