Remigijus prisipažįsta – gimus sūnui, jo gyvenimas apsivertė neatpažįstamai. Pasak jo, naujų iššūkių, su kuriais tenka tvarkytis, kyla kas savaitę:
„Esu tėvystės atostogose, gyvenimas labai pasikeitė. Gimus vaikučiui imi galvoti ne apie save, o apie kitą į šį pasaulį atėjusį žmogų. Viską darai dėl to, kad jam būtų geriau.
Pirmą kartą kai reikėjo pervystyti, buvo sunkiausia turbūt. Reikia išmokti apiprausti, laikyti viena ranka. Buvo daug jaudulio, kad neišsprūstų, neiškristų, kad galvytė nenulinktų. Tikrai buvo baisoka.
Einant palaipsniui tų iššūkių vis daugiau. Būna, kad vaikutis verkia ir nežinai, kaip nuraminti, tada ir pats stresuoji. Bet palaipsniui atrandi būdų, kaip viską daryti, kas tą vaiką veikia. Kas savaitę atsiranda nauji iššūkiai“, – svarsto R. Gataveckas.
Vyras už pagalbą gimus sūnui dėkoja jį ir žmoną supusiai aplinkai: „Iš pat pradžių Antakalnio ligoninėje medikai labai daug padėjo ir parodė, vėliau jau draugai, mano žmonos pusseserė, uošviai prisideda.
Problemų yra, bet jos lengvai išsisprendžia. Skaitai knygas, žinai, ko tikėtis – ramiau“, – tikina menininkas.
Paklaustas, koks šio gyvenimo tarpsnio momentas įsiminė labiausiai, menininkas atsako ilgai negalvojęs – sūnaus gimimas tapo viena gražiausių gyvenimo akimirkų. Prisiminus tą dieną, vyro balsas net ima šiek tiek virpėti:
„Gražiausias momentas – gimimas. Kai pirmą kartą sūnų laikiau, tas jausmas nenusakomas. Sunku tai suvokti, kai į tą vaiką žiūri, jis žiūri į tave.
Tie, kas nesusilaukė vaikų, nesupras, nėra žodžių tam nusakyti“, – jautriai kalba vyras.
O koks būsimam tėveliui buvo žmonos nėštumas? Remigijus juokiasi – du mėnesiai buvo ypač sunkūs. Kalbėdamas apie Evelinos nėštumą, vyras išskiria kelis jo etapus:
„Pirmas mėnesis yra suvokimui, kas čia atsitiko. Nors ir ruošeisi, žinojai, kas maždaug laukia, tai vistiek yra didžiulis dalykas.
Ruošiesi tiesiog, pasiruošimo jaudulys. Kai gimsta, reikia žinoti daug dalykų. Klausinėji draugų kaip kas, klausaisi jų įspūdžių.
Pirmaisiais mėnesiais didžiausias jausmas – džiaugsmas, sužinojus tokią naujieną. Evelina puikiai susitvarkė su nėštumu. Kažkaip viskas labai lengvai praėjo.
Paskutiniais mėnesiais miegas jau nebe gilus. Žmona apsiverčia naktį ant kito šono ir tu jau budrus – „ar jau dabar?“. Vaikštai kaip ant adatų. Ir galvoji sau, ko aš čia šokinėju, kai ateis laikas, tai ateis“, – juokiasi Remigijus Gataveckas.
