„Po tos akimirkos, kai tapau režisieriumi, praktiškai be atostogų kuriu teatre“, – sako ypatingą sukaktį šiemet minintis vyras.
Kūrybinio polėkio ir užsidegimo jis semiasi iš aplinkos, o darbo metu tikina pasikraunantis energijos.
Naujienų portalui tv3.lt O. Koršunovas atvirai papasakojo apie gimtadienio planus, kūrybą, „patrakėlišką“ prigimtį ir savo laisvalaikį.
Praeitais metais, savo 55-ąjį gimtadienį paminėjote trankiai – kaip švęsite šiemet?
Šį kartą švęsiu ramiau. Turiu susirežisavęs tokį vakarą su klasikine muzika mažoje kompanijoje.
Šiemet ir OKT (Oskaro Koršunovo teatras) švęs 26-ąjį gimtadienį. Galbūt šią progą planuojate irgi paminėti?
Šįmet galvoju paminėti savo 35 metus darbo teatre. 1990-aisiais kovo 22 dieną įvyko mano pirmojo spektaklio „Ten būti čia“ premjera, nuskambėjusi per visą pasaulį. Po tos akimirkos tapau režisieriumi. Nuo to laiko, praktiškai be atostogų, kuriu teatre. Sukūriau virš 100 spektaklių, kai kurie iš jų virto legendiniais. Įkūriau savo teatrą, apvažinėjau pasaulį ir garsinau Lietuvą.
Patyriau daug kūrybinių akimirkų su įvairiais žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Visa tai aprėpti nelengva. Norėčiau padaryti susitikimą su publika, žiūrovais, paminėti šią sukaktį.
Savotiškai per „Kanto“ (pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę) premjerą paminėjau savo 35 metų darbą – tada 35 metų gimtadienį paminėjo ir Vilniaus mažasis teatras. Atėjo toks laikas, kai gyvenime matau daug sutapimų.
Kiekvienas gyvenimas turi savo dramaturgiją – pradžią, kulminaciją ir pabaigą. Aišku, čia svarbiausia yra pati pabaiga. Man svarbu tuos akcentus jausti. Suprantu, ką padariau, ko ne ir ką dar galiu padaryti.
Jaunystėje save pirmiausia išbandėte vaidindamas. Kas labiausiai traukė prie režisūros?
Vaidinau mokyklos dramos būrelyje. Esu labai dėkingas mokytojai Violetai Tapinienei, pas ją buvo legendinis spektaklis „Pienių vynas“ (pagal R. Bradbury romaną), ten vaidinau pagrindinį veikėją. Buvo smagu – tapau mokyklos žvaigžde, sulaukiau nemažai dėmesio. Tai buvo labai smagi sceninė patirtis.
Iš pat pradžių buvau nusprendęs stoti į režisūrą – turbūt mane paskatino dramos būrelis. Labai greitai tapau režisieriumi – antrame kurse pastačiau pirmąjį savo spektaklį. Po jo iškart buvau perleistas į dramos teatrą būti režisieriumi, faktiškai peršokau visus mokslus.
Tai buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos spektaklis. Buvo kiek kitoks laikas – atsivėrė pasaulis, jo sienos. Mes tikėjome pasauliu, jo šviesia ateitimi. Nors ir tada buvo sunkoki laikai, šviesos ir vilties buvo labai daug. Deja, dabar tokios šviesios ateities nebematau.
Užsiminėte apie sunkius laikus. Įsivaizduoju, kad kūrybai dažnai įtaką daro išgyvenimai, su laikmečiu atkeliaujantys sunkumai. Kaip tai atsispindi jūsų kūryboje?
Sakyčiau, kad menininkai, kūrėjai yra labai veikiami laiko, manau, kad jie turi ir intuityvias nuojautas. Mano paskutiniai spektakliai – „Tartiufas“, „Otelas“ – atrodo, pranašavo apie tai, kas įvyks. Buvo pranašystė apie karą, ateinančius populistus, kurie pasaulyje dabar šoka triumfo šokius. Manau, kad tikras teatras ne tik atliepia dabarties aktualijas, bet ir turi gilias ateities prognozes.
Viename interviu esate paminėjęs, kad vaikystėje buvote patrakęs, išdykęs vaikas, laužantis visuomenės normas. Būtent dėl to jumis susidomėjo teatro mokytoja. Ar to išdykavimo jumyse dar yra?
Tikiuosi, kad liko. Labai džiaugiuosi, kad mokytoja pastebėjo mano tą patrakėliškumą ir tai vertino kaip dorybę. Man labai patiko jūsų paminėtas žodis „išdykęs“. Manau, kad menininkas turi būti išdykęs. Jis turi turėti to užtaiso ir kol mes nenustojame išdykauti, tol neprarandame ironijos, refleksijos. Kol nenustojame žaisti, tol nenustojame pilnavertiškai gyventi.
Žvelgiant ne tik į jūsų, bet ir į kitų režisierių darbus, ar manote, kad to „išdykavimo“ šiais laikais pakanka?
Dabar matau, kad to „išdykavimo“ sumažėjo, jis beveik išnyko. Matau labai daug teisingo, didaktinio, ideologinio meno, ypač teatre. Pasiilgstu akibrokšto. Teatras turėtų kalbėti apie tai, apie ką bijoma kalbėti, o dabar jis stengiasi būti teisingas ir daugiau kalba apie tai, apie ką kalba valdžia, politikai. Manau, kad jis prarado kritinį mąstymą.
Dažnai kalbama, kad tai ir šiuolaikinės visuomenės bruožas.
Tikrai sutinku.
Dažnai sako, kad aktoriai, kūrėjai, norėdami visiškai atsiduoti ir pasiduoti menui, aukoja kitus dalykus – finansinį stabilumą, šeimą, santykius. Sakykite, teko su tuo susidurti?
Iš vienos pusės kūryba atima atima labai daug laiko – ne tik tada, kai dirbi, bet ir tada, kai valgai ir kai miegi. Atrodo, kad nuolat apie tai galvoji. Bet reikia pagalvoti apie tai, kiek tai atima, o kiek tai duoda. Kai tu kuri, esi maksimaliai įsielektrinęs, visas mąstymas, jausmai, pojūčiai paaštrėja, įsikrauni energijos. Kai dirbu, daugiau mąstau, daugiau kažką veikiu, sportuoju, vaikštau. Užtenka vos keletos valandų miego.
Kai nedirbi, savotiškai įkrenti į neveiksnumą. Ar kurdamas prarandi gyvenimo, ar jo atrandi – tikrai sunku pasakyti. Tik galiu pasakyti, kad dirbdamas daug daugiau nuveiki.
Tad darbas įsiliejęs į jūsų kasdienybę, laisvalaikį?
Paradoksalu, bet intensyviai dirbdamas turiu ir puikų laisvalaikį. Man darbas padeda intensyviau gyventi. Kai jaunas buvau, dienomis galėdavau dirbti, o naktimis tūsinti iki paryčių, ir man tai visiškai netrukdė.
Tad gyvenote tokį dvigubą gyvenimą.
Taip, tikrai dvigubas gyvenimas. Kūryba gyvenimą tikrai padvigubina, pakelia dar aukščiau.
Kaip atrodo tas laisvalaikis toliau nuo darbo?
Daug vaikštau, sportuoju, mėgstu plaukioti, daug mąstau apie būsimus darbus. Mano toks darbas – tai nuolatinis kontempliavimas apie pasaulį. Kai mąstau, matau gyvenimo tikslą. Man darbas nėra trukdis, o kaip tik pagalbinis įrankis.
Pastaruoju metu turiu pomėgį važinėti po Lietuvą, po gražias vietas. Po miestelius, kaimus, mėgstu vaikščioti po Šiluvos miškus. Atradau Zarasų kraštą su visais ežerais, gamta, nuostabiais jos kampeliais.
Dažnai vaikštau po Vilnių, nenustoju juo žavėtis ir jį tyrinėti. Gyvenu senamiestyje, ir jis man yra kaip pastovus labirintas. Nuo 14 metų po jį klajoju kaip „Vilniaus pokeryje“ (Ričardo Gavelio knyga). Tai yra ir mano kelionė, ir poilsis. Kasdien eidamas ta pačia gatve namo iš teatro vis kažką naujo atrandu.
Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
Linkėčiau nepasiduoti pesimizmui ir baimei, nes dabar to apstu. Norėčiau gyventi viltimi, tikėjimu, gyventi drąsiai ir į viską žiūrėti kūrybiškai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
