Pirmoji Ukrainos ponia Olena Zelenska Rusijos invazijos išvakarėse atsigulė vėlai. Jos vaikai ilgai miegojo prezidento rezidencijoje, kuri yra kiek į pietus nuo Kijevo – didžiuliame geltoname akmeniniame dvare, kuris šeimai visada atrodė didingas ir itin prabangus. Jie ten persikėlė 2020 m., nes užtvertoje teritorijoje yra atskiras pastatas, kuriame saugomi jie patys. Kelias dienas Zelenska jautė, kad asmens sargybiniai nervinasi, rašo „Time“.
Kalbos apie karą, anot jos, „buvo visur, jos tiesiog tarsi kybojo ore“. Kyjivo vyriausybė ragino civilius nepanikuoti, tačiau tai tapo dar sunkiau, nes rusai sutelkė karius, kurie apsupo Ukrainą iš šiaurės, rytų ir pietų. Tinklaraščiai buvo kupini patarimų būsimiems pabėgėliams, naujienose buvo rodomos instrukcijos, ką susipakuoti ruošiantis bėgti.
Naktį prieš invaziją Zelenska užsirašė, kad paruoštų lagaminą savo šeimai. Bet ji niekada to nepasiryžo padaryti. To nepadarė ir jos vyras Volodymyras Zelenskis. Ukrainos prezidentas matė žvalgybos pranešimus – palydovines nuotraukas, perimtą telefono ryšį ir radijo srautą, ženklus, rodančius, kad rusai pasiruošę pulti. Tačiau jis netikėjo, kad jo šalis tai turės išgyventi, ir neragino žmonos ruoštis bet kuriuo atveju. Kai jie ėjo miegoti vasario 23 d., Zelenska sakė, kad ji neįsivaizdavo, kad tai bus paskutinis kartas per ilgą laiką, kai jie miegos vienas šalia kito.
Rusijos puolimas prasidėjo kitą dieną prieš aušrą ir suskaldė Olenos Zelenskos šeimą, kaip ir milijonus kitų ukrainiečių šeimų. Zelenskis liko savo komplekse Kyjivo centre vadovauti šaliai, o jo žmona slapstėsi su jųdviejų vaikais. Jos projektai, skirti gerinti tautos švietimą ir sveikatos apsaugą, turėjo būti sustabdyti, kaip ir kiti jos planai.
Apsupta kareivių, ji retai buvo užtikrinta, kur miegos naktį. Tačiau praėjus 10 savaičių nuo invazijos, Zelenska baigė slapstytis ir nuo to laiko surado savo balsą kaip kitokio pobūdžio karo vadovė. Nors jos vyras daugiausia dėmesio skyrė ginklų ir kitokios Vakarų paramos užtikrinimui, pirmoji ponia atsidavė tam, kad padėtų šaliai susidoroti su kolektyvinėmis ir asmeninėmis traumomis.
Gegužę ji pradėjo vyriausybės iniciatyvą, kad psichologinė pagalba būtų prieinama kiekvienam ukrainiečiui. Dabar ji pradėjo rengti traumų konsultantus, steigia psichikos sveikatos karštąsias linijas ir pasitelkė užsienio ekspertus klinikinei pagalbai gauti. Psichinė karo žala yra didžiulė. Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija apskaičiavo, kad 15 milijonų žmonių – beveik trečdaliui Ukrainos gyventojų – greičiausiai prireiks psichikos sveikatos priežiūros.
Maždaug 8 milijonai žmonių turėjo palikti savo namus dėl karo, dauguma jų yra moterys ir vaikai. Nuo invazijos pradžios kariškių skaičius išaugo apytiksliai trigubai – iki daugiau nei 700 tūkst., ir daugelis iš jų gali patirti traumų tarnybos metu.
„Jei patirsime kolektyvinį potrauminį stresą, kuris po karo nebus gydomas, tai gali turėti milžiniškų pasekmių šaliai“, – sakė Zelenska interviu TIME birželio 20 d. prezidento rūmuose.
Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikės pagalbos tikrinant karius dėl potrauminio streso požymių. Įtikinti ukrainiečius ieškoti pagalbos taip pat bus iššūkis. Kai 44 metų Zelenska pasakoja apie savo pastangas šioje srityje, ji dažnai pasiskolina anglišką frazę „psichinė sveikata“, nes šią sąvoką sunku apibūdinti ukrainiečių kalba.
„Ypač nepasitikime terminais, kuriuose yra žodis psicho“, – sako ji tyliuose pilkuose kambariuose, kurie dabar yra jos būstinė. Tai koridorius kiek toliau nuo kambario, kur jos vyras gauna instruktažus iš generolų. Ukrainiečiai psichoterapijos praktiką sieja su valstybės valdomomis prieglaudomis – vietomis, skirtomis ligoniams izoliuoti nuo visuomenės. Zelenskos teigimu, daugelis šios stigmos šaknų yra Sovietų Sąjungoje, kur ukrainiečių kartos buvo užaugintos, kad susidorotų su traumomis jas slėpdami. Jos teigimu, požiūris buvo toks: „Susitvarkyk pats, o jei skųsiesi, būsi silpnas“.
Karo trauma
Zelenskai karo trauma prasidėjo dar prieš aušrą vasario 24 d., kai šalį supurtė sprogimai. Ji pakilo iš lovos ir gretimame kambaryje rado vyrą, jau apsirengusį darbo kostiumu.
„Emociškai jis buvo įsitempęs kaip gitaros styga“, – sako ji. Toks įsitempęs, kad regis, tuoj trūks. Tačiau jo veide nebuvo jokios baimės ar sumaišties, prisimena ji. „Jis buvo visiškai susikaupęs“.
Jie kalbėjo tik keletą akimirkų. Prezidentas jai pasakė, kad prasidėjo karas. „Jis neturėjo ką daugiau pasakyti, – prisimena Zelenska, – ir aš nežinojau, ko paklausti. Jis pažadėjo man paskambinti vėliau tą dieną ir paaiškinti, ką daryti toliau.“
Tuo metu, kai prezidentas išskubėjo pro duris, vaikai buvo pabudę ir atrodė, kad suprato, kas vyksta. 9 metų Kyrilas tyliai pakluso mamai ir į mažą kuprinę susidėjo kelis savo daiktus: žymeklius, galvosūkių knygelę, dalinai surinkto Lego rinkinio gabalus. Jo sesuo, 17-metė Oleksandra, bendravo su draugais per socialinius tinklus, siekdama geriau suprasti, kas vyksta už lauko durų.
Maždaug už 80 kilometrų į šiaurę Rusijos pajėgos auštant numetė bombas šalia Rusijos-Ukrainos sienos, siekdamos apsupti sostinę ir nuversti Zelenskio vyriausybę. Iš oro Rusijos desantininkai leidosi į Kyjivą ir bandė užgrobti oro uostus. Ukrainos kariai ir savanoriai atkakliai kovojo. Vieną akimirką tą rytą, kai pirmoji ponia stovėjo prie prezidento rezidencijos langų, naikintuvas praskriejo per dangų ir skrido taip žemai, kad ji pajautė vibraciją kauluose.
Apsaugos darbuotojai šeimai pasakė, kad reikia nusileisti į rūsį. Kilo pavojus, kad rusai juos subombarduos iš oro. Zelenska ir vaikai nenorėjo bėgti. Paskambinus prezidentui, ji pasakė, kad namuose jie jaučiasi saugiau nei kokioje nors slaptoje vietoje, o savo augintinių – dviejų šunų, katės ir neurotiškos papūgos Kešos – jie nenorėjo palikti. Tačiau ginčytis nebuvo prasmės. Šeimos adresas buvo paskelbtas žiniasklaidoje. Taigi pirmoji ponia sukrovė šeimos daiktus į vieną ritininį lagaminą, ir jie nuvažiavo į prezidentūrą atsisveikinti su Zelenskiu.
Kol jie atvyko, prezidentas nusprendė likti Kyjive. Jo komanda buvo užsiėmusi komandų centro įkūrimu jo biure ir situacijų kambaryje antrame aukšte. Atsisveikinimas buvo nesentimentalus. Šeima net nežengė į privatų kambarį pasikalbėti. Jie apsikabino koridoriuje ir persimetė keliais skubotais žodžiais, o pro šalį bėgo padėjėjai.
„Tai buvo ramus pokalbis koridoriuje“, – sako ji. Jie abu tuo metu ramino savo vaikus, bandydami priversti juos patikėti, kad nėra jokios priežasties panikuoti. Abu suprato pavojų. Vakarų žvalgybos agentūros perspėjo Zelenskį, kad rusai siekia jį nužudyti arba sugauti.
„Priešas pažymėjo mane kaip taikinį Nr. 1 ir mano šeimą taikiniu Nr. 2“, – sakė prezidentas vaizdo kreipimesi antrąją invazijos dieną. Kad sumažintų žmogžudystės riziką, Zelenska ir jos vaikai turėjo dingti iš viešumos. Jie negalėjo atsinešti savo mobiliųjų įrenginių arba prisijungti prie savo socialinės žiniasklaidos paskyrų, kurios galėtų būti naudojamos jiems susekti. Prieš palikdama kompleksą, Zelenska socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė žinutę, skirtą Ukrainos žmonėms. Dalis jos buvo tarsi prašymas jai pačiai.
„Šiandien nepanikuosiu ir neverksiu. Būsiu rami ir pasitikinti savimi“, – rašė ji. „Mano vaikai mane stebi“. Draugai Europoje pasiūlė šeimą apgyvendinti viso karo metu. Tačiau Zelenska ir jos vaikai neišvyko iš šalies. Taip pat jie nebuvo uždaryti slaptame bunkeryje po žeme. Jie liko Ukrainoje, bet buvo priversti kraustytis, kad išvengtų grėsmių saugumui. „Tiesiog tikiuosi, kad dabar esame saugūs“, – sakė ji apie savo mąstyseną tomis ankstyvosiomis dienomis. – Nežinai, kas nutiks po dviejų valandų. Dėl netikrumo atsirado įprotis kuo geriau išnaudoti patogumus tose vietose, į kurias buvome nuvežti, nes nežinai, kada dar turėsi laiko ir kada kitą kartą eisi į dušą.“
Saugumo sumetimais jiems nebuvo leista bendrauti su prezidentu vaizdo skambučiais. Ištisas savaites jie kalbėjo tik saugiomis telefono linijomis, dėl kurių reikėjo susitarti iš anksto. Tačiau jie daug jo matė per televiziją. Nepaisant sudėtingų temų, kurias Prezidentas nagrinėjo savo kalbose, naktiniai pasirodymai buvo paguoda jo vaikams. „Jie matė, kad tėtis dirba, ir atrodo gerai“, – sako Zelenska. „Tame buvo tam tikras stabilumas“.
Tačiau toliau dirbti jai buvo sunku. Jos kampanijos švietimo srityje, kaip mokyklų pietuose gerinimo programa, turėjo būti atidėtos, nes mokyklos visoje šalyje buvo uždarytos. Zelenska taip pat pristabdė savo, kaip laidų scenaristės, karjerą, kurią ji ir toliau kūrė būdama pirmąja ponia. „Prieš karą galėjau daryti abu dalykus. O dabar to daryti negaliu“, – sako ji.
„Nė vienam iš mūsų nėra gerai“
Pirmosios invazijos dienos nepaliko vietos liūdesiui. Tai buvo per daug suirrealistiškas laikas. Zelenska susidorojo su optimizmo kauke. Tačiau netrukus adrenalinas ėmė nykti, o siaubinga tikrovė atsidūrė jos dėmesio centre. Rusai jau buvo nušlavę didžiulius pietų ir rytų Ukrainos regionus, o jų tankai judėjo į pietus, kad apsuptų sostinę. Milijonai ukrainiečių bėgo nuo karo, tarp jų ir daugelis artimiausių šeimos draugų.
„Supratau, kad galiu niekada daugiau nepamatyti visų tų, kuriuos myliu“, – balandį „Vogue“ sakė Zelenska. Jai buvo sunku pasiekti artimuosius ir ji nežinojo, kur jie yra, ar net ar išgyveno. „Tikriausiai tai buvo pirmas kartas, kai verkiau, pirmą kartą paleidau emocijas. Aš tiesiog negalėjau to pakęsti."
Antrąją karo savaitę Zelenska ir vaikai susigyveno su rutina. Kyrilo atliko mokyklinius darbus ir daug valandų piešė. Kai kurie jo piešiniai kėlė motinai nerimą. Vietoj įprastų Betmeno ir Žmogaus-voro eskizų jis vaizdavo karo ir naikinimo atvaizdus. Oleksandra, kurią šeima vadina Saša, sekė naujienas ir padėjo gaminti maistą. Draudimas naudotis socialiniais tinklais 17-metei nepasirodė toks sudėtingas, kaip tikėjosi jos mama.
„Viskas buvo gerai“, – apie dukrą sako Zelenska. „Pasirodo, jos priklausomybė nuo telefono nebuvo tokia stipri.“
Laikui bėgant saugumo protokolai palengvėjo, kad šeima galėtų prisijungti prie interneto. Zelenska galėjo sekti savo vyro pareiškimus ir kitus informacijos apie karą šaltinius. Jų pateiktos naujienos kartu su oro antskrydžių sirenų garsu dažnai neleido jai užmigti. „Tai šlykštus įprotis, – sako ji, – skaityti naujienas naktį.“
Milijonai ukrainiečių taip gyvena kelis mėnesius, per savo ekranus sugerdami baimės ir tragedijos bangas. Viena istorija Zelenską paveikė ypač skaudžiai. Gegužės pradžioje ji perskaitė kelis puslapius iš 8 metų berniuko, išgyvenusio rusų apgultį Mariupolyje – uostamiestyje prie Juodosios jūros – kuris dėl Rusijos bombardavimo tapo griuvėsiais, istorijos.
„Mano du šunys mirė, – rašė berniukas viename įraše. – Taip pat atsitiko ir mano močiutei Galyai ir mano mylimam miestui.“
Berniuko istorija įnešė traumos, su kuria susiduria Ukrainos vaikai, gilumą.
„Įsivaizduokite, kaip tai gali paveikti normalaus vaiko, kuris nebuvo auginamas karui, nemokytas neapkęsti, psichiką“, – sako pirmoji ponia. „Ir tokių vaikų yra tūkstančiai“. Padėti jiems pasveikti po šio karo bus kartos iššūkis, ir Zelenska bando tą užduotį paimti į savo rankas. Gegužės 8 d., Motinos dieną, Zelenska išlindo iš slėptuvės ir susitiko su Jill Biden, pirmąja Amerikos ponia, mokykloje Vakarų Ukrainoje, kuri buvo paversta perkeltųjų šeimų prieglauda.
Pasirodymas reiškė naujo Zelenskos vaidmens pradžią. Nuo tada ji tapo garsia ir matoma Ukrainos gynybos advokate tarptautinėje arenoje. Didžioji jos darbo dalis buvo skirta traumų gydymo organizacijose įgalinimui ir jų sujungimui su valstybinėmis institucijomis, tokiomis kaip Sveikatos apsaugos ministerija, galinčiomis palengvinti žmonių, kuriems reikia gydymo, priežiūrą.
Po daugiau nei dviejų mėnesių slapstymosi ji kompensuoja prarastą laiką. Jos dienos yra užpildytos kalbomis, susitikimais, diskusijomis ir interviu. Jos bendraamžiai iš viso pasaulio pasiūlė padėti. Pirmoji Izraelio ponia Michal Herzog padėjo Zelenskai sukurti mokymo programas Ukrainos traumų konsultantams. Pirmoji Lenkijos ponia Agata Kornhauser-Duda glaudžiai bendradarbiavo su Zelenska, kad padėtų Ukrainos pabėgėliams. „Šis mūsų klubas labai padėjo“, – sako Zelenska. „Mes suprantame viena kitą“.
Ji ir jos vyras vis dar gyvena atskirai, o Zelenska supranta, kad jos šeima turi mažai vilties grįžti į normalų gyvenimą, kol siaučia karas. Kai gegužę trumpam susitiko, vaikai puolė prie Zelenskio ir džiaugėsi galimybe jį apkabinti pirmą kartą per kelis mėnesius. „Tai buvo jautrus momentas, – sako pirmoji ponia. – Bet aš negaliu jums daugiau nieko pasakyti.“
Ji tik prisipažįsta, kad vis dar vyrą dažniausiai mato per televiziją ir jiems nepavyko grįžti prie įprastos savo šeimos rutinos – filmų ir vakarienės kartu. Tam tikra prasme atsiskyrimas atrodo tinkamas.
Ukrainoje buvo suardyta milijonai šeimų. Kaip ir jiems, Zelenskiams prireiks emocinio palaikymo, kai kova tik aštrėja ir daugėja aukų. „Kiekvieną dieną apie juos skaitai, girdi, įsisavini, ir tai daro poveikį“, – sako pirmoji ponia. „Kiekvienas iš mūsų, įskaitant mane, jaučiame, kad mūsų psichologinė būsena nėra tokia, kokia turėtų būti“. Po keturių karo mėnesių ji pridūrė: „Nė vienam iš mūsų nėra gerai“.
