Apie galiausiai įvykusi „Išvarymą“ ir jo sėkmę socialiniuose tinkluose pasidžiaugė pats O. Koršunovas.
„Iš trijų – vienas. Būtų trys, būtų triguba šventė, bet ir viena šventė buvo neįtikėtina. Tokio anšlago dramos teatras Lietuvoje nematė dešimtmečius! Žmonės stovėjo, sėdėjo ant laiptų, turėklų ir rodos kabėjo ant lubų. Ir jeigu būtų visi trys spektakliai, būtų trys anšlagai. O jeigu dešimt, tai būtų ir dešimt anšlagų.
Kai „Išvarymas“ buvo rodomas arenose, tai ir ten buvo anšlagai. Po keletą tūkstančių žiūrovų. Iš viršaus aktoriai atrodė tarsi skruzdėliukai. Bet tie skruzdėliukai atominiai. Išlaikydavo žiūrovų dėmesį visas šešias valandas.
„Bilietus pirkom birželį. Tu tik pagalvok, praėjo pusė metų!". Sako vyras moteriai per pertrauką. Ir išties, nors bilietai buvo pirkti prieš pusmetį, tuščių vietų nebuvo. Visi susiplanavo taip, kad įtaikytų. Na žinoma ir bilietų kaina neleidžia užsimiršti. Penkiasdešimt eurų, tai tris ar net keturis kartus brangiau, nei į kitus LNDT spektaklius. Bet verta. Tiek galima sumokėti vien už genealiojo Mariaus- Vandalo nemirtingą mirštančios gulbės šokį“, – rašė vyras.
Nebeliko elito
Režisierius neslėpė, kad spektaklyje apsilankė itin įvairi publika – mokiniai, studentai, menininkai, žvaigždės, verslininkai, politikai ir kiti teatro gerbėjai.
„Vakar vienoje eilėje sėdėjo Maldeikis ir Vėgėlė. Čia nebėra elito ir varguolių, kairės ir dešinės. Visi išvaryti. Tai liečia visus, bent jau visą rytų Europą. Kur bebūtų statomas „Išvarymas“, visur buvo panaši reakcija. Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje. Kai lietuvišką „Išvarymą“ rodėm Varšuvoj, Lenkijos nacionaliniame dramos teatre, lenkai stebėjosi ir šaukė- kodėl toks spektaklis neatsirado pas juos! „Gal todėl, kad pas mus nėra tokio aktoriaus, kaip Marius Repšys!“, – sakė tostą keldamas, kultinis lenkų aktorius ir intelektualas Janusz Gajos.
Pjesėje yra paslaptis. Yra kažkas, kas sprogdina patirties ir atminties atomą, sielos geną bendrą visiems.
Spektaklis pasakoja apie 90-tuosius. Apie laiko istorinę, techtoninę slinktį, lūžį, keitusį žmonių pažiūras, likimus, gyvenimą. Apie neįtikėtinai sunkius laikus, kai buvo sunku išgyventi, o dar sunkiau išlikti žmogumi. Kai iš naujo reikėjo sukurti save. Kaip sako spektaklyje senasis Benas „iš šūdo sulipdyt veidą“. Tai tie baisieji laukinio kapitalizmo laikai, su visu savo moraliniu ir ekonominiu smurtu.
Spektaklis susiaudžia iš begalės persipinančių temų. Tai ne tik istorinis ir socialinis pjūvis to laikmečio, kuris iki šiol neapmąstytas ir įvertintas. Taip ir išliekantis juodąja skyle, nors būtent tame dešimtmetyje kūrėsi pagrindas ant kurio stovime.
Spektaklis turi ir gilesnį, jau belaikį sluoksnį. Išvarymo iš rojaus, Ievos ir Adomo, ir kitų mitų naratyvų, tarkim Eglės, žalčių karalienės. O kartu tai labai paprastas pasakojimas. Gal todėl, kad Marius Ivaškevičius varė į Londę ir rinko tas istorijas iš pirmų lūpų.
Gal visa tai ir yra priežąstis „Išvarymo“ populiarumo. Nelengo spektaklio apie nelengvus laikus.
„Išvarymas" apvalo ir grąžina į bendrystę, kuri ir yra tėvynė ir rojus. Todėl čia žiūrovai gali padėkoti aktoriams, o aktoriai žiūrovams. Kaip tikram teatre!“ – džiaugėsi jis.
