Rugsėjo 12-ąją moteris mini savo 33-ąjį gimtadienį, feisbuko paskyroje Dovilė pasidalijo nuotrauka ir dėkojo už didžiausią gyvenimo dovaną.
„Šįryt nubudom anksti. „Pasveikink mamą su gimtadieniu. Būtų gerai, kad pakakotum“, – pasakė Au sūnui. Kai po mankštos jis nulūžo, ramiai nuėjau į dušą. Kaip ir kasmet, vyras liepė man išsirinkti dovaną. Pernai užmovė žiedą su deimantais, šįryt paprašiau padovanoti man rankinuką.
Tik tam duše stovėdama supratau, kad rankinuką šiemet jis jau man įtaisė. Patį geriausią pasaulyje. Geriausią už visus pasaulio deimantus ir rankinukus kartu sudėjus ir padauginus iš tiek, kiek kilometrų yra iki Neptūno arba Plutono, jei jis vis dėlto egzistuoja. Šiandien man 33-eji. Ir aš dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga. Tiesiog paprastut paprastutėliai laiminga iš esmės. Tegul ta laimė auga“, – tėvams ir mylimajam dėkojo Dovilė.
Neretai D.Filmanavičiūtė mėgsta pasidalyti savo motinystės išgyvenimais. Seniau savo džiaugsmus Dovilė aprašė socialiniuose tinkluose.
Šmaikščiu stiliumi, nevengdama pasakojimą paaštrinančių keiksmų, žinoma moteris atskleidė, kaip per mėnesį patyrė krūvą nuotykių.
„Sėdžiu Bernardinuose po medžiu, tylesnė už vandenį, mažesnė už žolę. Esu šūdina iki alkūnių, eskimo šokolado gabalas nukrito ant tik šįryt išlygintos suknelės, vaikas kybo ant vienos rankos, ji tuoj nutirps ir nukris, kaip ir būtų kuo skųstis, bet sėdžiu va ir viskas kažkaip lafa.
Vaikui mėnuo. O kas man per tą mėnesį nutiko, tai jau žinot. Aš tiesiog išprotėjau. Kartais, kai turiu laiko, pagalvoju, kas aš esu. Motina? Moteris? Žmogus? Na, žinote, tos mano senos pasakaitės. Prieš mėnesį dar sarkastiškai juokiausi, jei kas piktindavosi motinomis, kurios lauko kavinėse ant stalų sauskelnes vaikams keičia. Aš dar tiek su sveiku protu nesusipykau, bet jūs būtumėte mane šiandien parke matę.
Aš turėjau kažkaip krizę valdyti. Na, gerai, pamiršau, kad čia kriauklės su kranu nėra, fontanas žiauriai viliojo, bet atmečiau, boržomį ką tik buvau išrijus. Tai ką? Truputį pasivaliau į suknelės padalkus, vistiek jau buvo ištepta. Likusią dalį pavariau su vaiko kelnėmis. Aš gal ir šūdina, užtat jis švarus miega po tuo medžiu. Ir ką man daryt, kai aš visą gyvenimą buvau pratus iš namų išeit su raktais, banko kortele ir telefonu?
Dar prieš mėnesį labai piktino ir bet kur papais mosikuojančios bobos. Tipo buvau už maitinimą viešoje vietoje, bet gal galima tai kažkaip neiššaukiančiai daryt, suprantat. Mhm. Einu Gedimino prospektu, kaip visada man būna, oriai, su tuo stebuklingu motinystės šleifu iš paskos. Žmonės klausia, iš kur tas tavo „glow“. Pasidarykit vaiką, atsakau. Ir ką? Ir klykia. Pradžioje laikausi ramiai, paskui kalbu „utiutiu, sūnuti, nepyk“, lyg jam rūpėtų.
Kai kakarynė paleista ant visų katuškių, o svetimos moterys lenda į vežimą patikrinti, ar neskerdžiu vaiko, suprantu, kad arba griūsiu vidury šaligatvio ir klyksiu kartu, arba šalin tą mandagumą. Taip pirmąsyk išsitraukiu papą Katedros aikštėje. Sėdėdama ant suolo su ramiausiu kūdikiu rankose, spoksau į Katedros kampą ir tyliai jam šnabždu: tu ne ant tos užsirovei, aš tau papą Katedroje ištrauksiu atestato proga.
Vieną dieną girdėjau, kaip jam šnabždėjo Auris. Sakė, seniuk, tau p***. Tai buvo tą kartą, kai netekus kantrybės pasakiau: aš parduosiu šitą vaiką. Moteris instagrame man rašė: Dovile, kaip jūs galit taip kalbėt? Aš galiu. Išdrįskit ir jūs. Pasakyt, kad per mėnesį dar nieko doro neišmokot. Nepyk, sūnuti. Turiu visą gyvenimą pasitaisyt.“ – šmaikščiai feisbuko paskyroje rašė Dovilė.
