Baleto šokėjas Nerijus Juška tikriausiai kiekvieną stebina kaip žmogus, mokantis tarsi vos ant pirštų galų žingsniuoti debesimis. Tiesa, tokį profesionalumą pasiekti nėra lengva – ilgos ir varginančios treniruotės, persmelktos įtampos ir noro tobulėti. Anksčiau vyras yra kentėjęs ir nuo sunkių sąnarių skausmų, kurie apsunkindavo vaikščiojimą ir bet kokį judesį. Šiandien, anot paties Nerijaus, yra kiek kitaip.
„Anksčiau skausmai būdavo tikrai dideli. Bet šiandien mano krūvis yra labai stipriai sumažėjęs – nėra taip, kad nuo ryto iki vakaro aš tas kojas savo „laužau“. Dabar dirbu daugiau savo malonumui ir tokių skausmų nejaučiu. Su vitaminų, papildų ir sporto pagalba vis palaikau savo formą ir džiaugiuosi, kad galiu šokti“, – tikina baleto primarijus.
Jis sako, kad baleto primarijaus pareiga – tapti pavyzdžiu kitiems ir neužmigti ant laurų. „Man baleto primarijaus titulas įpareigoja stengtis ir rodyti pavyzdį, o neužmigti. Turi atiduoti 100 procentų savęs žiūrovui“, – kalba vyras.
Dėl vienų gastrolių gėdijasi
Dabar N. Juška sėkmingai dirba Kauno valstybiniame teatre, kuriame važinėja po spektaklius ir savo įgūdžius rodo įvairiausiuose renginiuose. Tiesa, jis prisimena ir gastroles Rusijoje, dėl kurių dabar gėdijasi.
„Kažkada, kai manęs klausdavo, kokios mano pačios įsimintiniausios gastrolės, sakydavau, kad tai Rusijos gastrolės. Teko dirbti Maskvoje, Kremliuje, teko šokti ilgą laiką su Kremliaus baletu ir Maskvos didžiuoju teatru. Su jais teko važinėti ne tik po Rusiją, bet ir po visą pasaulį. Todėl anksčiau sakydavau, kad man šios gastrolės pačios įsimintiniausios, vos ne karjeros viršūnė. Iš jų namo buvau parsivežęs plakatą, kad su Kremliaus baletu šokau. Jį pasikabinau namuose, vos ne pačioje matomiausioje vietoje, kaip pasididžiavimą. Dabar tą plakatą sulamdžiau ir išmečiau į šiukšlių dėžę“, – pasipiktinimo neslepia N. Juška.
Saulėtą 2008-ųjų rugpjūčio dieną į Sakartvelą įvažiavus Rusijos tankams pats pašnekovas buvo įvykių įkarštyje. Jau tada jis pamatė Rusijos agresiją savomis akimis ir buvo priverstas bėgti iš šalies.
„Pamenu, kad buvau Sakartvele, kai ten prasidėjo karas. Turėjau partnerę, su kuria turėjau šokti su Kremliaus baletu. Pamenu, kad į teatrą paskambino partnerės vyras ir pasakė, kad bombarduoja oro uostus ir kad mums reikia bėgti kuo greičiau. Su mašina išvykome į Armėniją. Tada sakiau, kad esu menininkas ir nesikišu politiką, bet kai vyksta tokie dalykai, negali nesikišti. Nesvarbu, ar esi menininkas, ar ne. Čia nebegali būti jokių nuolaidų“, – tikina jis.
Vyras sako esantis ne tik piktas, bet ir norintis ištrinti bet kokį prisiminimą, kad didžiavosi ir kartu šoko su Kremliaus baletu, kurį laikė įkvėpimu.
„Man gėda, kad aš išvis ten kažkada dirbau, šokau. Kai sakiau, kad esu menininkas ir nesikišu į politiką, nesuvokiau reikalo masto. Dabar man yra gėda ir negaliu namuose ant sienos laikyti plakato, to priminimo, kad esu kažkaip susijęs su Kremliaus baletu“, – apmaudo neslepia pašnekovas.
„Esu piktas – negaliu patikėti, kad pasaulyje dabar vyksta tokie dalykai. Kai matau visą melą, kuris yra skleidžiamas, man verda kraujas. Jei neturėčiau šeimos, aš turbūt tą pačią dieną keliaučiau į Ukrainą kariauti. Negaliu pakęsti šios neteisybės ir žiaurumo“, – apie karinius veiksmus Ukrainoje kalba N. Juška.
Jis prisimena ir savo draugus, kolegas ukrainiečius, su kuriais kartu šokdavo. Su vienais ryšį palaikyti gali, o dėl kitų atsidūrė nežinomybėje. „Ukrainoje turėjau taip pat didžiules gastroles, kuriose buvo pasaulio baleto žvaigždės. Turiu labai daug draugų ukrainiečių, su kuriais gastroliuodavome po visą pasaulį. Vienas iš draugų nuo karo pabėgo į Kauną ir glaudžiasi su šeima čia. Skambinu kitiems draugams, bet iš jų niekas neatsiliepia. Net neįsivaizduoju, ar jiems viskas gerai.“
Surengs koncertą
Šis karas mums parodė, kad lietuviai visai nedelsia prisidėti prie paramos ukrainiečiams, nukentėjusiems nuo karo. Ne išimtis ir menininkai. Prie paramos Nerijus Juška teigia norintis prisidėti kuo aktyviau – ne tik finansiškai, bet ir savo darbais.
„Pagalvojau, kaip pats galėjau prisidėti. Labdara, drabužiai ir finansinės aukos yra mažiausia, ką galime padaryti. Kadangi aš galiu, savo šokiu prisijungiu su mielu noru ir taip aktyviai galėsiu įsitraukti į pagalbą“, – apie rengiamą paramos koncertą pasakoja jis.
Jis teigia matantis tame dvigubą naudą: „Koncertas yra mano tiesioginis darbas. Žmonės turės galimybę pamatyti ir renginį, ir tuo pačiu prisidėti prie paramos – čia dviguba nauda. Negali užsidaryti vien tik tarp keturių sienų ir negalvoti apie kitus.“
