Naujausias Lietuvos gyventojų sveikatos tyrimas atskleidžia, kad 57 proc. Lietuvos suaugusių žmonių svoris per didelis. Nutukusių moterų buvo daugiau nei vyrų, o kas penktas vaikas šalyje jau turi antsvorio. Apie šią problemą – antsvorio ir nutukimo pasekmes sveikatai – savo knygoje „Viskas dėl angliavandenių“ rašanti džiazo vokalistė, žurnalistė Živilė Povilaitytė-Buzaitė, susidūrė su kūno pozityvumo judėjimo ir nuomonės formuotojų kritika – esą ji pernelyg kategoriška teigdama, kad nutukimas – lėtinė liga, o ne skonio ar pasirinkimo reikalas. Knygos autorė nusprendė sureaguoti į šią kritiką, pateikdama savo poziciją.
Esu Živilė – verslininkė, žurnalistė, vokalistė bei knygos „Viskas dėl angliavandenių“ autorė. Be visų šių savirealizacijos sričių, esu žmona, dukra, sesuo, teta, draugė ir drąsi, klausimus kelianti moteriškos giminės atstovė, kuriai nesvetimi daugelis šiuolaikinei moteriai patiriamų iššūkių.
XXI amžius – sudėtingas laikas, kai beveik visos vienaip ar kitaip jaučiamės nepakankamos. Mus slegia daugybė lūkesčių, kuriuos stengiamės pateisinti atlikdamos įvairius visuomenės vaidmenis: kildamos karjeros laiptais, augindamos vaikus, puoselėdamos tarpasmeninius santykius. Sekame madas norėdamos būti nepriekaištingos: siekiame būti gražios, įdomios bei patrauklios, norime gyventi madingai ir net madingai mąstyti.
Tačiau kur mus atvedė šių lūkesčių tenkinimas? Milijonai moterų visame pasaulyje serga depresija, mus nuolat kankina nerimas ir, svarbiausia, kad ir kaip sėkmingai besistengtume pritapti šioje sparčiai besikeičiančioje aplinkoje, vis tiek jaučiamės nepakankamos. Nuo didelio emocinio krūvio mūsų kūnai ėmė pilnėti, mus vis dažniau apninka ligos. To pasekmė – mes priaugome daugiau svorio nei bet kuri kita karta žmonijos istorijoje ir, panašu, jog ateinančios kartos to taip pat gali neišvengti.
Todėl noriu iškelti klausimą, liečiantį labai jautrią, dažnai vengiamą ir ypač kritikuojamą diskusijų temą – moterų kūno svorį. Plius dydis: būti ar nebūti? Ar parodyti vidurinį pirštą visiems ir priimti augantį svorį kaip mūsų duotybę bei asmeninį pasirinkimą? Ar imtis nelengvo darbo – ieškoti augančių kilogramų priežasčių ir jas šalinti, kitaip tariant, patenkinti dar vieną socialinį lūkestį?
Nors šiandien esu sveiko kūno svorio, tačiau daugiau kaip 20 metų kovojau su augančiais kilogramais įvairiausiais drastiškais būdais: badavimu, vėmimu, vartojimu tik vieno produkto ar laksantų. Visa tai būtinai sekdavo persivalgymas, svorio augimas, o vėliau – sveikatos sutrikimai. Tai yra ilgiausia, daugiausiai jėgų išeikvojusi kova, kurią man pavyko laimėti. Tai pavyko tik užsispyrimo ir pagalbos ieškojimo mokslinėje literatūroje dėka. Bet juk galėjau nekovoti ir priimti savo lemtį? Gal aš visgi išeikvojau savo brangų laiką kankindamasi, o galėjau tiesiog pamilti savo pilnėjantį kūną?
Galėjau, bet nepamilau. Kodėl? Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, paauglystę išgyvenau sudėtingu devintuoju dešimtmečiu. Tuometiniai moters kūno grožio standartai apsiribojo apimtimis 90–60–90. Net svoris buvo suvokiamas kitaip: pamenu, mokykloje sveikatos patikros metu degdavau iš gėdos, jei svarstyklės rodydavo daugiau nei 60 kg, nepaisant to, kad mano ūgis siekė 177 cm. Tuo metu daugelio mergaičių dyvos buvo super liesos, karjerą pradėjusios dainininkės Britney Spears, Christina Aguilera.
Itin lieso kūno kultas siekė aukštumas ir dėl mados industrijos primetamų moteriškos aprangos tendencijų – tuo metu buvo madingi aptempti, žemo liemens džinsai, trumpi, plokščio pilvo reikalaujantys marškinėliai. Net ir šiek tiek apvalesnis kūnas neatitikdavo laikmečio standartų, buvo laikomas negražiu.
Mano situacija buvo dar sudėtingesnė. Nuo vaikystės dainavau ir buvau ugdoma senosios scenos mokyklos, kuomet bet koks matomas kūno riebaliukas buvo tiesiog nepriimtinas. Todėl mano pilnėjantis kūnas susilaukdavo kritikos iš choreografės. Pirštu baksnodama, ji išskirdavo mergaites, kurioms siūlydavo laikytis dietos.
Kokiu būdu jos laikytis keturiolikmetei 1998 metais? Kaip apskritai maitintis, gairių nebuvo, tik labai pavojingi patarimai, kuriuos gaudavome iš balerinų gyvenimo ar geltonosios spaudos: agurkų dieta, badavimas ar vien tik kavos gėrimas. Beje, ir kompiuteris buvo retenybė daugelio namuose, ne išimtis, ir manuosiuose. O tokio pasirinkimo, kaip nekreipti dėmesio į komentarus ir nieko dėl to nedaryti, aš apskritai nesvarsčiau. Net nežinojau, kad galiu rinktis kitą kelią.
Taip vaikščiodama peilio ašmenimis ir pavojingai kontroliuodama augantį kūno svorį, savo organizmą nualinau. Todėl ilgainiui išsivystė įvairūs sveikatos sutrikimai: skrandžio opa, daugybiniai inkstų uždegimai, dirgliosios žarnos sindromas, pankreatitas, celiakija, galiausiai gimdos kaklelio vėžys, panikos atakos, nemiga ir depresija.
Tai – labai rimta situacija, į kurią patekau ankstyvoje jaunystėje. Ar verta buvo taip drastiškai save kamuoti? Žinoma, kad ne, ir niekam to nelinkėčiau. Bet… Net ir turėdama tokią ilgą bei karčią patirtį, antsvorio ar nutukimo aš vis tiek nesirinkčiau. Prieš jums imant mane smerkti, aš viską nuodugniai paaiškinsiu.
Mano svorio augimą išprovokavo persivalgymo sutrikimas bei emocinis valgymas, su kuriais susidūriau sulaukusi 14-os. Šią bėdą slėpiau net nuo savo artimųjų, nes jaučiausi kalta, jog nesugebu susitvarkyti su tokiu iš pažiūros paprastu niuansu – alkiu. Tik po septynerių metų, pirmą kartą apsilankiusi pas psichoterapeutę, atgavau švarų protą, sukaupiau jėgų ir pasiryžau ieškoti atsakymų, kodėl mane kankino nenumaldomas noras valgyti, kuris iššaukė ir svorio augimą, kas konkrečiai prie to prisidėjo, ir kaip galėjau šį procesą suvaldyti.
Pradėjusi ieškoti pagalbos vedina estetinių motyvų, t.y. persivalgymo ir svorio kontrolės problemų, priėjau prie informacijos klodų, kurie patvirtino, jog dauguma mano mitybos įpročių, atėjusių iš šeimos ir mokyklos, vėliau mano pačios dietų laikymasis ir ypač mano pasirinkta maisto sudėtis, ne tik skatino apetitą bei svorio augimą, bet ir prisidėjo prie fizinių sutrikimų vystymosi.
Medicinos mokslų tyrimų rezultatai – vienareikšmiški ir universalūs: netinkama mityba, piktnaudžiavimas paprastaisiais angliavandeniais, transriebalais, skatina svorio augimą. Priaugus 5—7 kg, žmogus gali pradėti jausti virškinimo trakto sutrikimo simptomus. Svoriui padidėjus kiek daugiau, ilgainiui ima kisti kraujo rodikliai, didėja gliukozės koncentracija bei cholesterolio kiekis, dėl ko ima vystytis antrojo tipo cukrinis diabetas, atsiranda širdies problemos. Be to, atlikti tyrimai įrodo, kad tokie maisto produktai kaip cukrus, prisideda ir prie onkologinių ligų išsivystymo.
Taigi, net jei ir būčiau nusprendusi nebekontroliuoti svorio ir priėmusi save tokią, kokia buvau, dėl savo mitybos įpročių bei vartojamo maisto sudėties, aš vis tiek nebūčiau išvengusi vėžio, skrandžio darinio, visų virškinamojo trakto sutrikimų, nemigos ir depresijos. Dar blogiau, jeigu būčiau pasidavusi, aš, tikėtina, dar be viso to būčiau susirgusi antrojo tipo diabetu bei kraujagyslių ligomis.
Todėl dar kartą pabrėžiu, kad antsvorio ir nutukimo tikrai nesirinkčiau. Rinkčiausi normalų kūno svorį. Tačiau mums sunku suprasti – kas tas normalus kūno svoris? Lyg svorio samprata būtų tik skonio reikalas, sociumo nustatytas matas – aš stora arba plona. Iš tiesų, ieškoti toli nereikia – medikų, o ne sociumo ar mados industrijos išvestas kūno masės indeksas (KMI) gali tiksliai pasakyti, ar mūsų svoris yra suderinamas su sveikata.
Be to, KMI yra be galo lankstus. Ką turiu omenyje? Tai, kad apvalesnių kūno formų moteris gali būti normaliose KMI ribose. Pavyzdžiui, šiuo metu aš sveriu 64 kg, mano kūno masės indeksas yra visiškai normalus – 20. Priaugusi 14 kg ir sverdama 78 kg, aš vis dar neviršyčiau normalios KMI ribos (25), nors išvaizda tikrai ženkliai skirtųsi nuo dabartinės.
Tačiau nepaisant KMI lankstumo, kuris leidžia mums rinktis savo kūno sudėjimą ir vis dar būti sveikomis, dauguma Lietuvos moterų kenčia nuo antsvorio ir nutukimo. Baisiausia tai, kad penktadalis Lietuvos vaikų jau yra su antsvoriu, todėl, panašu, jog netrukus turėsime įvairiomis lėtinėmis ligomis sergančius jaunus, darbingo amžiaus žmones.
Tačiau kūno pozityvumo idėjos atstovai ir nuomonės formuotojai, mane už šias įžvalgas kritikuoja. Gaunu pylos, kad esu pernelyg kategoriška teigdama, jog nutukimas yra lėtinė liga, o ne skonio reikalas, ir tai yra didžiulė problema, kuriai reikalingas ypatingas mūsų visų dėmesys.
Originali kūno pozityvumo judėjimo idėja iš tikrųjų labai graži ir naudinga. Ji užgimė ir išpopuliarėjo JAV XX a. 6-7 dešimtmečiuose, kuomet amerikietės feministės atkreipė dėmesį į milijonų to meto moterų patiriamą problemą – diskriminaciją dėl jų stambesnės kūno konstitucijos.
Tuomet diskriminacija buvo intensyvi – propaguojama ne tik žiniasklaidoje ar grožio industrijoje, bet ir profesinėje erdvėje. Todėl šis judėjimas įgalino moteris pasakyti STOP patriarchalinės sistemos sugalvotiems grožio standartams, skatindamas moteris priimti ir pamilti savo kūną su visais jo socialiai „menamais“ netobulumais.
Po pusės amžiaus ši idėja įgavo pagreitį dėka socialinių tinklų, buriančių moteris į bendraminčių grupes ir jau neapsiribojančių valstybių sienomis. Tik ar šiandien iš tikrųjų stambesnės moterys patiria panašų socialinį spaudimą, kaip prieš penkiasdešimt metų? Plius dydis – universali norma, kuri jau įsitvirtino stambias moteris ilgai diskriminavusioje mados industrijoje. Diskriminacija darbe dėl kūno svorio – absoliutus tabu. Vienos populiariausių pasaulio moterų – plius dydžio atstovės. Jas, beprotiškai gražias, savimi pasitikinčias ir užburiančias milijonus jaunų mergaičių, matome „Grammy" apdovanojimuose, TV ekranuose, ką jau kalbėti apie jų socialines paskyras, sulaukiančias daugybės kasdienių peržiūrų.
Tad kodėl dainininkė Adele, nusprendusi sugrįžti prie sveiko kūno svorio, jos daugelio gerbėjų nuomone, tapo išdavike? Kodėl aš gaunu kritikos teigdama, kad antsvoris ir nutukimas yra pavojingi? Nejaugi aš užsiimu diskriminacija, ypač kai kalbu apie sveikatos prasme prastėjančią Lietuvos situaciją? Ar nutukusi populiacija yra problema? Ar problema tik mano galvoje?
Lazda, matyt, kažkur jau seniai perlenkta. Didžiausia kritika kūno pozityvumo judėjimui pasauliniu lygmeniu kyla iš susirūpinimą keliančios tunkančių mergaičių, merginų bei moterų statistikos. Abejojama, ar daug teigiamų rezultatų sveikatos prasme pasieks tokie teiginiai kaip „dydis nesvarbu“, ir prie kokių pasekmių tokie populiarinami pasirinkimai prives tiek individualiame, tiek valstybiniame lygmenyse.
Tereikia pagalvoti, jog visame pasaulyje, tuo pat metu ir Lietuvoje, bene didžiausias finansavimas skiriamas tiesiogiai su antsvoriu (nutukimu) susijusioms ligoms gydyti: antrojo tipo diabetui bei kraujagyslių ligoms. Ar teisinga teigti, kad mano asmeninis pasirinkimas palaikyti antsvorį ar nutukimą neturi įtakos kitiems? Ar sąžininga manyti, jog mano antsvoris nedarys įtakos mano vaikų, šeimos gyvenimui, kai dėl jo man gresia ankstyva mirtis?
Psichologai ir kultūros kritikai kelia klausimą, ar iš tiesų dydis nesvarbu, jei šitiek daug apie jį kalbame? Net ir pačios aršiausios kūno pozityvumo judėjimo rėmėjos bei feministės, ima kelti klausimus, ar jis nenuklydo per toli nuo savo originalios idėjos? Pasak jų, judėjimas tapo įžeidus, nuvertinantis moteris, besielgdamas su jomis kaip su trapiomis būtybėmis, negebančiomis racionaliai priimti patarimų iš sveikatos specialistų, negalinčiomis išsikelti sau aukštų tikslų.
Kai vyrus skatiname būti geriausia savo versija per aktyvumą, mitybą ir orų požiūrį į save, moterims taikomi atvirkštiniai standartai – kūno svoris, judėjimas ir sveikata tampa nesvarbu, neva, mums gerai ir taip, kaip yra. Tai – jau ne moterų teigiamo požiūrio į save stiprinimas, o jų atgrasymas nuo geriausios savo versijos, nes mums, neva, tai per sunku.
Diskusijos apie kūno pozityvumą tampa per siauros šių dienų aktualijoms. Daug daugiau socialinio spaudimo moterys patiria tikrai ne dėl kūno svorio. Šiandien mes stipriai išgyvename dėl senėjimo, raukšlių, plonų lūpų ar per mažų krūtų. Visi šie „menami“ trūkumai, priešingai nei antsvoris ar nutukimas, nė kiek nekenkia sveikatai. Tačiau mes net tarpusavyje viena kitą skatiname keistis ar ryžtis įvairioms skausmingoms procedūroms tam, kad taptume geriausia savo versija.
Tad, visgi, kokia ta mūsų geriausia versija? Mes turime viena kitos paklausti, kuriuos kūno pozityvumo niuansus mums pasilikti, kad sumažintume saviplaką ir nesveiką požiūrį į savo kūną, o kuriais aspektais turime keistis.
Natūralių procesų, tokių kaip senėjimas normalizavimas, tikrai duos pozityvių rezultatų. Tačiau nutukimo normalizavimas, kuomet valgome ką tik norime ir kiek tik norime, kai atsisakome sveiko gyvenimo būdo, nes jis mums nepatogus, kai neieškome psichologinių ir fiziologinių priežasčių, kurios mus privedė prie nesveiko svorio, gali tapti pragaištimi ne tik mums – suaugusioms, savarankiškoms ir galinčioms priimti sprendimus moterims – bet ir jaunoms mergaitėms, kurioms mes esame pavyzdys.
Aš nė vienai iš jūsų neteigiu ir jokiais būdais nesiūlau kontroliuoti augančio kūno svorio taip, kaip dariau visą paauglystę ir ankstyvą jaunystę. Tai – žalinga praktika, griaunanti pasitikėjimą savimi ir naikinanti absoliučiai visą gyvenimo džiaugsmą. Geriau paklausiu – ką patarčiau sau, jaunai 14-metei, kuri yra suglumusi ir negali priimti savo sveikatai palankių sprendimų?
Mano patarimas SAU būtų toks – mylėk save absoliučia ir aukščiausia meilės forma, nes tu esi NUOSTABI!
Mylėk save puoselėdama savo psichologinę sveikatą. Juk persivalgyti pradėjai ilgėdamasi tėčio, dėl to, kad ilgai patyrei patyčias mokykloje, dėl to, kad šeimą lydėjo didelis skurdas. Tu persivalgai dėl to, kad bijai parodyti savo emocijas nenorėdama pasirodyti pažeidžiama. Tu persivalgai, nes jauti meilės trūkumą, nes stokoji bendraamžių pripažinimo. Tu persivalgai, nes taip lengviausia pasiguosti ir užsimiršti. Tavo psichologinis skausmas – realus. Jis yra svarbus ir į jį privalo atliepti suaugusieji. Tau padės psichoterapeutai, jie parodys, kokia esi stipri, ir taip tavo emocinis alkis apmalš. Tu tik nenustok savęs mylėjusi.
Mylėk savo kūną besąlygiškai. Jis – Dievo dovana. Puoselėk jį taip, kad jis kuo ilgiau tau tarnautų. Neteršk savo kūno saldumynais ir bandelėmis. Juk žinai, kad esi nuo jų priklausoma. Puikiai supranti, kad po vieno torto gabaliuko drebėsi kelias dienas iš noro užkąsti ką nors dar saldaus. Juk, kuo toliau, tuo sunkiau bus atsisakyti cukraus. Jis galiausiai prisidės ir prie vėlesnio tavo vėžio vystymosi. Nepamiršk, kaip ilgai ir sunkiai kankinosi močiutė dėl antrojo tipo diabeto, kaip jos gardūs pyragai ją dar labiau klampino į ligą. Juk dėl svorio augimo jai pakilo kraujospūdis ir sustreikavo širdis. Juk dėl to jos taip staigiai netekai.
Mylėk savo kūną besąlygiškai ir nepamiršk judėti. Net ir tada, kai itin tingėsi. Juk tam tave sutvėrė gamta – judėti. Tu patirsi ekstazę, kai kalnai, dviratis, riedučiai, bėgimas, kovos sportas nebeatrodys iššūkis. Kai būsi fiziškai stipri, niekas tavęs nesustabdys. Tu tik nenustok ir mylėk save.
Mylėk save ir bendradarbiauk su gydytojais. Jie nėra tavo priešai. Jie ilgai dirbo, kad nustatytų, koks svoris tau sveikiausias ir kaip geriausia jį palaikyti. Remkis normaliu kūno masės indeksu. Tau nebūtina būti „pakaba“. Tau nebūtina sverti mažiau nei 60 kg. 90–60–90 yra baisi apgaulė. Tu būsi žavi net ir apvalesnė. Tu tik mylėk save ir būk sveika.
O ką jūs patartumėte sau, jaunoms paauglėms ar, galbūt, savo paauglėms dukroms? Pasiduoti ir pamilti save plius dydžio? Ar vis dėlto rinktis sveiką gyvenimą?
Jūs taip pat norite numesti kelis kilogramus, o gal priaugti šiek tiek masės? Vis ieškote tinkamo poilsio režimo, darbe patiriate stresą ar niekaip negalite atsipalaiduoti namuose? Prieš miegą dažnai kažko ieškote šaldytuve, o galbūt visai neturite apetito?
Meskite sau mėnesio iššūkį ir keiskitės kartu su laida ,,Į sveikatą!“
Dalyvio anketa: https://www.tv3.lt/isveikata
Laida „Į sveikatą!“ – šeštadieniais, 9 val. per TV3
