MO muziejaus didžiojoje parodoje „Šito pas mus nėra“ eksponuojama A. Eikenos instaliacija „Mūsų dangiškasis Tėvas“ paliečia daugybei šeimų skaudžią temą – santykius su nuo alkoholio priklausomu tėvu.
Humanizmu alsuojantis menininkės kūrinys – lankytojams vienas labiausiai rezonuojančių darbų, ne tik gausus sąsajų su bendražmogiškomis patirtimis, bet ir parodantis sovietinio režimo įtaką mūsų šių dienų gyvenimui.
„Manau, kad daugeliui iš mūsų tėvas turi daug bendro su Dievo sąvoka, nes jo dažnai iš tikrųjų fiziškai nėra“, – svarsto A. Eikena, instaliaciją vadinanti paminklu tėvui.
– Ance, Latvijoje visų pirma sulaukei pripažinimo dėl savo performansų ir skulptūros darbų, kuriuose daugiausiai nagrinėjai seksualumo temą, moters ir menininkės įvaizdžius. Kaip atradai tarpdisciplininį požiūrį ir savo meninę raišką?
– Kiekvienas darbas turi istoriją, kurią noriu papasakoti, tad ieškau prieigos, kuri tai padarytų teisingiausiai. Man svarbu būti sąžiningai. Dažniausiai idėjos man kyla beveik išbaigtos, o tada galvoju, galvoju ir dar daugiau galvoju. Galėčiau sakyti, kad mano kūrybos būdas yra sekti jausmu ir tuo pat metu viskuo abejoti.
– Kaip keitėsi tavo kūryba nuo pirmųjų darbų iki šių dienų?
– Tai tikrai buvo kelias iš tamsos į šviesą. Esu dėkinga už viską, ką patyriau, bet dar labiau džiaugiuosi kiekviena dabartine diena su ramia širdimi ir protu. Man visiškai nesiseka meluoti tiek kaip žmogui, tiek kaip menininkei, todėl tai, kaip turiu, labai tiesiogiai atspindi tai, kas esu.
Manau, kad mano kūrybos pagrindas nelabai pasikeitė – tai, kokiu būdu man kyla idėjos, ne per daugiausiai skiriasi nuo to, kaip tai vykdavo, tarkime, esant vidurinėje mokykloje. Bet tikrai jaučiu, kaip kiekvienas projektas atnešė naujų iššūkių, iš kurių pasimokiau, todėl dabar dirbti yra šiek tiek lengviau.
– MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“ eksponuojama adaptuota instaliacija „Mūsų dangiškasis Tėvas“ (kaip personalinė paroda ji pristatyta Rygoje 2021–aisiais) pasakoja apie tavo santykius su tėvu ir jo (ne)buvimą šeimoje. Tai – labai nuoširdus kūrinys, kuriame kalbi apie praeities traumas, vienatvę, tačiau tai darai su atvirumu ir meile. Ką tau reiškia šis kūrinys? Ar jis padėjo pačiai atrasti naują santykį su šia tema?
– Tai yra viena gražiausių ir prasmingiausių mano gyvenimo patirčių iki šiol. Parodą savo galvoje aktyviai kūriau šešerius metus – viskas prasidėjo nuo skausmo ir liūdesio, bet parodos metu iš šių jausmų liko tik meilė.
Prisimenu tą šiltą, lengvą jausmą krūtinėje, kai kūriau parodą – jis buvo toks jaudinantis! Vėliau sekė visa ta meilė, ašaros ir ryšys, kurį užmezgėme su lankytojais... Toks gražus dalykas – taip suartėti su visiškai nepažįstamais žmonėmis.
Manau, kad paroda padėjo susidoroti su liūdesiu, ji – tarsi paminklas tėvui, tačiau kartais vis dar liūdžiu, kad mano vyras ir dukra niekada su juo nesusitiks. Esu tikra, kad kiekvienas, netekęs brangaus žmogaus, žino šį jausmą. Visada bent truputį skaudės.
– Aprašydama savo kūrinį tėvą lygini su Dievu, nes jo dažniausiai nėra fiziškai. Kaip kūrinyje veikia nuorodos į Dievą ir koks tavo pačios santykis su religija?
– Aš tikiu Dievą, kuris viską myli ir atleidžia, Dievą, kuris nesmerkia, nediskriminuoja, nenumenkina žmonių, kurie yra kitokie. Norėčiau, kad daugiau žmonių vadovautųsi tokia Dievo samprata. Visa kita man atrodo beprasmiška. Originalioje parodoje buvo vienas darbas su citatomis iš Biblijos apie meilę, pavyzdžiui, „Jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“.
Norėčiau, kad milijonai žmonių visame pasaulyje laikytųsi būtent šio principo, o ne neapykantos. Didžiąją gyvenimo dalį nebuvau religinga, bet po tėvo ir senelio mirties galutinai patyriau, kaip galima pajusti tai, ko fiziškai nėra, lyg kažkas tave stebėtų ir saugotų. Man Dievas yra tarsi tėvas, kuris džiaugiasi tuomet, kai viskas gerai, o sunkiu metu vis tiek yra šalia.
– MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“ sąmoningai maišomi žmonių, meno kūrinių ir žvilgsnių amžius, laikas, lytys bei kontekstai, taip siekiant paskatinti lankytojus išnarplioti skirtingas savęs ir kitų suvokimo gijas. Pati neseniai tapai motina. Kaip motinystė pakeitė tavo, kaip moters ir menininkės, požiūrį į save?
– Dabar būti menininke ir lengviau, ir sunkiau. Lengviau, nes mano prioritetai aiškesni nei bet kada anksčiau, o laikas ribotas – metai iki kitos parodos kažkodėl atrodo kaip mėnuo. Sunkiausia yra tai, kad motinystė man suteikia tiek pilnatvės, kad beveik nebereikia nieko kito – tai baisu garsiai pasakyti profesinėje aplinkoje.
Kai kartais sakau, kad mūsų mažylė blaško dėmesį, mano vyras man atsako, kad ji yra viskas, kas svarbu – blaškymasis yra visa kita, ir aš su tuo sutinku. Vis dėlto kai kuriomis dienomis būtent dukra suteikia didžiausią motyvaciją dirbti, nes noriu, kad ji manimi didžiuotųsi. Noriu jai rodyti prasmingus meno kūrinius ir pasakoti įdomias istorijas, kai ji užaugs. Pavyzdžiui – kaip mes važiavome įrengti instaliaciją MO muziejuje jai būnant visai mažyte.
– MO parodoje taip pat bandoma pažvelgti į menininkų genealogiją ir į tai, kaip ankstesnė karta galėjo formuoti ar įkvėpti jaunesnę. Ar jauti giminystę su kitais Latvijos ar Baltijos šalių menininkais, dalyvaujančiais parodoje ar už jos ribų?
– Baigtos parodos dar nemačiau, bet jos rengimo procese mane aplankė jausmas, priminęs pirmus apsilankymus Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje. Tiek daug puikių meno kūrinių vienoje vietoje – jie laisvai galėtų būti nuolatine ekspozicija!
Manau, kad viskas, ką matome, mus formuoja, dažnai nesąmoningai, todėl nė nesinori minėti konkrečių menininkų. Šis klausimas man yra sudėtingas, nes nėra paprasta paminėti kiekvieną reikšmingą žmogų, nė vieno nepamirštant. Aiškiai jaučiu viena – vėl įsimylėjau meną, tai dar vienas pokytis tapus mama. Fiziškai jaučiu, kaip menas maitina mano sielą, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Ir man tai labai patinka.
– Ačiū už pokalbį!
Didžioji paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ MO muziejuje veikia iki rugsėjo 8 dienos.
