Ši Alioną išmokė, jog per daug save atskleisti – neverta. Būtent šeimos pavyzdys Alioną verčia tikėti, kad tikra meilė egzistuoja, nes net ir po 20 metų, praleistų kartu, jos mama ir patėvis vis dar yra beprotiškai įsimylėję.
Tiesa, televizijos ekranuose pasirodžiusią merginą ėmė lyginti su socialinių tinklų žvaigžde Monika Šalčiūte. Esą, merginos labai panašios.
Aliona, papasakokite apie save, kas jus atvedė į šį projektą?
Man 24 metai, mokiausi Teisės fakultete septynerius metus, įgijau magistro laipsnį. Dirbau pagal specialybę, praktikavausi šioje sferoje, dirbau notarų biure notaro padėjėja. Man visa tai patiko, bet supratau, kad aš esu labiau kūrybinis žmogus. Mane nuo vaikystės tėvai vesdavo į šokių, fortepijono, solfedžio pamokas. Mokiausi dainuoti, mokiausi teatro menų. Aš – įvairialypis žmogus, man patikdavo skirtingose sferose vis kažką išbandyti.
Tačiau aš supratau, kad Teisė – ne mano sritis. Man norėjosi sukurti kažką savo. Turiu ir vadovės galvojau, kai dirbau notarų biure, ir supratau, kad noriu kurti moterų aprangą.
Dabar esu savininkė moteriškų drabužių ukrainietiško prekės ženklo. Man tai labai patinka. Man patinka stebėti merginas. Kiekvienas žmogus – individualus. Kiekvienas nori parodyti savo pavidalą, savo sielą iš vidaus. Ir mane tai labai įkvepia.
Aš norėjau sukurti tokį prekės ženklą, kuris suteiktų lengvumo jausmą moteriai, kad ji apsivilkusi mano rūbais jaustų lengvumą, patrauklumą. Kad moteris nebūtų susikausčiusi. Žinote, kaip būna: apsirengi, visa tai kieta, prekės ženklas kietas, tačiau man nepatogu.
Ateityje dar noriu kurti avalynę. Mano prekės ženklas vadinasi „Sparrow“. Tai – žvirblis, pas mus Ukrainoje daug žvirblių. Senais laikais kalbėdavo, kad moterys gražina savo sparnus. Ir kai kažką naujo jai siūdavo, ji tarsi pakildavo ant sparnų. Dėl to aš taip ir pavadinau savo prekės ženklą.
Iš kur turiu tokių bruožų? Mano mama – labai stipri moteris. Ji mane visada mokė, kad gyvenime reikia savarankiškai kažko siekti ir nebūti priklausomai vien nuo vyro, „įsijungti“ smegenis, dirbti ir galvoti, kaip ateityje tobulėsi ir gyvensi.
Mano tėvai nuostabūs, mane auklėjo mama ir patėvis. Išeina, antras tėvas nuo to laiko, kai buvau trejų metų. Aš žvelgiu į savo šeimą ir man pačiai norėtųsi tokios šeimos, kokią sukūrė mano tėvai. Nesvarbu, kiek metų jie gyvena kartu, pas juos ta atmosfera, kaip jie žiūri vienas į kitą, kaip vienas kitą dievina... Aš būdama su jais per 24 metus nieko panašaus nemačiau kitose šeimose, kitose bendruomenėse, kituose žmonėse.
Ir tai man – pavyzdys. Pavyzdys idealios šeimos.
Kalbant apie Jūsų prekės ženklą, ar tiesa, kad verslą plečiate į kitas valstybes?
Mes prekiaujame internetu, o prekes siunčiame. Nėra fizinių parduotuvių kitose šalyse. Mūsų prekės ženklas – tarptautinis, vadinasi, nėra problemų patekti į kitas šalis. Tačiau prieš tai darant, reikia viską apskaičiuoti, surašyti planą ir automatizuoti taip, kad aš galėčiau tai kontroliuoti per nuotolį. Bet kokį verslą pradžioje reikia kontroliuoti, viską matyti, apskaičiuoti. Man draugai siūlo Dubajuje išbandyti, nes ten tik žinomi brendai. Tačiau kokybė ne visai tokia, kokios norėtųsi ir aukštos kainos.
Mano parduodami rūbai – vidutinio biudžeto vertės. Daugelis draugų gyvena Dubajuje ir skundžiasi, kad ten mažas moteriškų drabužių pasirinkimas. Aš visa tai svarstau. Ateityje noriu šitą šalį užkariauti.
Kiek Jums buvo metų, kai sukūrėte šį prekės ženklą?
Prieš metus, man buvo 23-eji. Tačiau aš labai ilgai tam ruošiausi. Jau prieš trejus metus aš mėginau pirkti kitų brendų rūbus ir pardavinėti. Tačiau supratau, kad noriu kurti pati. Pas mane yra technologai, stilistai, kurie paskui idėją plėtoja. Aš sakau, kad matau būtent taip, o toliau komanda jau dirba ir padaro taip, kad visi norėtų dėvėti tokius rūbus.
Tarkim, man patinka geltona, kažkam – žalia, kažkam – raudona. Kažkas mėgsta plataus kirpimo sukneles, o aš – aptemptas. „Skoniui ir spalvai bičiulio nėra“, kaip sakoma pas mus. Visa komanda man padeda, bet prieš pradėdama verslą aš ilgai mąsčiau. Bendravau su analitikais, mes sudarėme planą ir ties juo dirbome. Aš supratau, kad man neužtenka vien materialinio įnašo, neužtenka imti ir pasiūti vienos drabužių kolekcijos. Ilgai laukiau tinkamo momento verslui pradėti. Kai sulaukiau, aš pakilau.
Kaip suprantu, aiškiai matote savo tikslą ir jo siekiate. Kaip yra su meile – ar tai Jūsų tikslas?
Paskutiniuosius metus išvis negalvojau apie santykius. Aš maksimaliai įnikau į darbą. Supratau, kad vos mano gyvenime atsiras žmogus, man reikės jam skirti laiko ir jis liks įskaudintas, jei darbą mylėsiu labiau nei jį. 2020 metais daugelis verslų užsidarė, todėl man buvo aišku, kad norėdama išlaikyti savo įmonę, turiu daug dirbti. Dėl to net nesusimąstydavau apie santykius.
Tačiau kai nurimau iš vidaus, supratau, kad viskas gerai, kad ramiai galiu kurti santykius. Niekada netikėjau projektais, niekada nesifilmavau jokiuose realybės šou. Aš net į fotosesiją žiūriu kiek skeptiškai. Man visada atrodė, kad projektai nėra rimti.
O kas pasikeitė, kad atsidūrėte šiame realybės šou? Patikėjote šiuo projektu?
Aš paskutiniu momentu ryžausi dalyvauti šiame projekte. Pagalvojau, kodėl gi ne? Kaip minimum, čia juk bus teigiamų pažinčių su naujais žmonėmis, naujų emocijų, naujų vietų – tai visada sveikintina.
Jei atvirai, pagalvojau, kad visa tai ne šiaip sau. Ne šiaip sau draugė mane vertė, ne šiaip sau žmogus ims ir išskris. Galvojau, kad vis dėlto gal galima kažką sutikti. Jei nesutiksiu, vadinasi, ne toks mano likimas, o jei sutiksiu, kodėl gi ne?
Ar tikite, kad meilė gali greitai įsižiebti?
Žiežirba, ar ne? Iš tikrųjų mano pirmoji meilė taip ir kilo. Aš labai bijodavau, kad jei aukštai iškilsiu, žemai krisiu. Taip ir nutiko. Greitai įsižiebė meilė, nors aš buvau jauna, 16-os metų, ir greitai žemyn nusileidau.
Tačiau paskui taip nebenutiko. Paskui rimti santykiai truko 5 metus. Man atrodo, kad aš ne iki galo buvau save realizavusi tuo metu, nebuvau iki galo pilnavertis žmogus, kad būčiau pasiruošusi kurti šeimą. Man atrodė, kad santykiai mane stabdo savarankiškai kažką kurti. „Ištekėk, pagimdyk vaiką, sėdėk namuose“ – aš ne toks žmogus.
Man reikėjo kažką sukurti savo rankomis. Mano darbas – tai mano hobis. Galiu naktį galvoti apie darbą, galiu sapnuoti, o ryte prabudusi piešti eskizus. Man tai patinka.
Tuo metu aš išsiskyriau, nes maniau, kad esu dar maža, dar nepasiruošusi šeimai. O dabar, kai nurimau, mėgstu viską išbandyti: dievinu žaisti golfą, važinėtis dviračiu, motociklu. Štai, aš pasivažinėjau motociklu šiame projekte. Nugalėjau savo baimę – aš siaubingai bijojau aukščio.
Man atrodo, esu pasiruošusi naujiems santykiams, tačiau kiek bijau. Protas, žinote, stabdo mus, reikia visa tai paleisti.
Kaip Jums sekasi projekte?
Man buvo sudėtinga iki 4-5 projekto dienos, tačiau aš to nerodau. Aš tyliu, bet man kiek sudėtinga morališkai. Aš klausiau savęs: ar tikrai aš ten atvažiavau? Ar verta man čia būti? Ką aš čia veikiu? Ir kažkaip nebuvo tokių žmonių, su kuriais norėtųsi bendrauti. Nemėgstu bendrauti su žmonėmis, atiduoti savo energiją, kada nėra tos traukos.
Ir atėjo jaunuolis, man jis labai patiko. Aš iš viso miegojau, pas mane atbėgo kaimynė ir sako: „Čia tau skirtas vaikinas! Aš tikrai žinau, jis stiprus, jis tikrai bus tavo.“ Aš maniau, ji juokauja. Nusileidau laiptais ir kažkaip mentališkai žmogų supratau. Žiūriu ir suvokiu, kad jis įdomus, jis gilus ir kad mums bus apie ką bendrauti. Ir iš tiesų mudu bendraujame, yra šioks toks kalbos barjeras. Bet mes žiūrime vienas į kitą, galime be žodžių suprasti, ko nori kitas žmogus. Aš retai kada tokius žmones sutikdavau.
Ar tarpusavyje bendraujate angliškai?
Rusiškai, jis moka rusų kalbą.
Kaip vertinate tai, kad Jus per TV3 kanalą pamatys Lietuvos žmonės?
Jei atvirai, tai pats paskutinis dalykas dėl kurio sukčiau galvą. Aš neutraliai žvelgiu į televiziją. Man nereikia žinomumo, pavyzdžiui, būrio sekėjų. Nemėgstu daug reikštis „Instragram“ tinkle. Man visada mama sako: „Nerodyk visko, ką turi.“ Nes bet kada nužiūrėti gali. Aš stengiuosi daug nerodyti. Taip, norisi, nes aš graži mergaitė, bet aš daug ko nerodau, nes manau, kad nereikia visko viešai pasakoti apie save.
O dėl projekto, tai mane pamatys, pažinos Lietuvoje – aš į tai žiūriu neutraliai. Žmonės sužinos, kad yra tokia mergina, galbūt jaunimui atsiras motyvacijos. Žiūrės, štai, jaunimas ir galvos: „Aha, jai tik 24-eri, ji galėjo mokytis, dirbti – aš irgi taip noriu.“ Reikia suprasti, kad tai malonus nuovargis: geriau stipriau padirbėti, kai tu jaunas ir miegoti ramiai, kai būsi vyresnis. Galbūt mano pavyzdys kažką įkvėps. Noriu žmonėms duoti motyvacijos.
