Sekmadienį apie tai pranešė naujienų portalas BBC.
Tiesa, pasirodo, kad ir antrąjį savo vaikelį moteris gimdė laikydamasi kitokių taisyklių, nei kitos karališkosios šeimos moterys. Tai – pirmasis karališkosios šeimos kūdikis, kuris gimė JAV.
„Lili pavadinta savo prosenelės, Jos Didenybės Karalienės, kuri artimųjų rate vadinama „Lilibet“, vardu. Antrasis vardas „Diana“ pasirinktas norint pagerbti mylimą velionę močiutę, Velso princesę“, – sakoma poros pranešime.
Antrasis poros vaikas, esantis aštuntas eilėje į Didžiosios Britanijos sostą, gimė penktadienį Santa Barbaroje.
Šiuo metu M. Markle ir kūdikis jau yra parvykę į namus.
„Mergaitė gimė 3,5 kilogramo svorio. Ir mama, ir vaikas yra sveiki bei jaučiasi gerai ir jau grįžo namo“, – sakoma pranešime.
Anksčiau Harry pasakojo, kad jo pirma mintis, pagalvojus apie tai, kad gims dukrelė, buvo susijusi su dėkingumu. „Turėti vieną ar kelis vaikus yra tiesiog nuostabu. Bet turėti berniuką ir po to mergaitę… Ko dar galėtum prašyti? Dabar mes turime savo šeimą. Esame keturiese ir turime du šunis“, – sakė jis.
Pora jau augina vieną sūnų Archie, kurio susilaukė 2019 metų gegužę.
Primename, kad dar lapkričio gale buvo pasirodžiusi žinia, jog M. Markle besilaukdama antrojo vaikelio buvo patyrusi persileidimą.
Atviras jos pasakojimas buvo paviešintas „New York Times“ rašinyje.
Daugelis spėliojo, jog M. Markle ir princas Harry šiuo metu planuoja nėštumą, ir, pasirodo, jie neklydo, mat minėtas hercogienės persileidimas įvyko liepą, bekeliant savo pirmagimį sūnų Archie iš lovelės.
Pasirodo, kad visa tai itin stipriai paveikė hercogienę – ji netgi atsigulė į ligoninę Los Andžele, ir kasdien matė, kaip plyšta ją lankančio princo Harry širdis.
Moteris išsamiai papasakojo, kaip įvyko jos persileidimas, mat teigia, kad iškart suprato, jog kažkas yra ne taip. Pasirodo, kad pakeitusi sūnaus Archie sauskelnes, ji pajuto aštrų dūrį, ir netrukus parkrito ant žemės.
„Po kelių valandų, gulėjau ligoninės lovoje laikydama savo vyro ranką. Jaučiau ramybę jo delne ir pabučiavau jį, šlapią nuo mūsų abiejų ašarų. Žiūrėdama į šaltas baltas sienas galvojau, kaip mes nuo to išgysime“, – rašė hercogienė.
Hercogienė rašė, kad viskas nutiko vieną liepos mėnesio dieną, kuri iš pradžių atrodė tokia pati, kaip ir visos kitos.
