Naujienų portalui tv3.lt M. Petrauskas atskleidė, kodėl nusprendė persikraustyti į Skuodą bei iššūkius.
M. Petrauskas nuo šių metų rugpjūčio mėnesio gyvenimą kuria Skuode. „Taip jau atsitiko, kad draugas pasiūlė apsistoti Skuode. Kadangi nesu susukęs dar savo lizdo, tad, kur mano gyvenamoji vieta – nelabai sureikšminau. Svarbiau už gyvenamąją vietą – muzika. Skuodą buvau anksčiau aplankęs jau keletą kartų. Miestelis pasirodė man įdomus, tvarkingas, patrauklus, nedidelis. Svarbiausia – nėra didelio triukšmo. Galima sakyti – ramybės oazė“, – šyptelėjo jis.
Pašnekovas neslėpė, kad Skuode nesijautė drąsiai, tačiau tam tikri iššūkiai jį padarė stipresniu: „Mano gyvenimo kelionė spalvinga, nuolat besikeičianti, nesu užsistovėjęs vienoje vietoje. Tad ne pirmą kartą keičiu gyvenamąją vietą, šį kartą stotelė Skuode. Galima sakyti, kad svetimas miestas, atvykęs jaučiausi labai nedrąsiai. Man visą gyvenimą kažkodėl reikia padrąsinimo, paskatinimo. Gyvena čia pora draugų, kurie man buvo atrama, sunkiais momentais neleido nuleist rankų, suteikė stiprybės... Bet kiek gali kvaršinti jiems galvą... Tad tas nedrąsumas labai mušė iš vėžių. Gavau spyrį į užpakalį ir pradėjo sektis. O šiaip iššūkių nebijau, aš juos mėgstu. Visą laiką einu sunkesniu keliu, o ne lengviausiu. Sunkoka buvo butą išsinuomot, tai savaitę laiko gyvenau pas draugus, už tai be galo esu dėkingas jiems.“
Marius pasakojo, kad šiame mieste jam veiklų tikrai netrūksta, o ir muzikos jis neišsižadėjo. „Taip susiklostė, kad šiais laikais mažame mietelyje sunku darbo susirasti, kartais net neįmanoma... Bet man pasisekė – turiu net 3 širdžiai mielus darbus. Vos spėju suktis. Save realizuoju dirbdamas Skuodo vaikų lopšelyje – darželyje auklėtoju, Pr. Žadeikio gimnazijoje gimnazistus mokau muzikos – esu muzikos mokytojas ir Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje, vadovauju „AVANTI“ chorui.
Veiklos čia netrūksta. O kur dar visokie miestelio renginiai, koncertai, į kuriuos esu mielai kviečiamas pakoncertuoti, pademonstruoti savo vokalinius sugebėjimus. Vis sulaukiu pasiūlymų, užsakymų, bet stengiuosi atsikratyti „baliuškų“, yra vienas kitas, bet save daugiau atiduodu vaikams. Jau užtenka to savanaudiškumo, kad tik man. Baigėsi tie laikai. Viską, ką turiu geriausio muzikos srityje, noriu perduoti vaikams, gal kartais per daug reikalauju, bet jei matau, kad gali – tai ir griebiu.
Su choru „Avanti“ irgi tas pats, ką esu sukaupęs geriausio, viską noriu perduoti. Kartais parenku sunkią giesmę, bet žinau, kad įdėjus daug darbo, triūso, repeticijų metu, galima pasiekti tikslą, tai ir „spaudžiu“. Ir mums pasiseka. Džiaugiamės rezultatu. O tai – atgaiva sielai. Pasiektas tikslas suteikia noro judėti pirmyn. Aš atsigaunu dirbdamas su choru, ten tikrai pasijaučiu savimi. Tada visa įtampa, nuovargis – dingsta, pasikraunu gerų emocijų, tad labai laukiu repeticijų su choru“, – apie veiklas kalbėjo vyras.
Tęsdamas pokalbį apie darbą su vaikais, Marius pastebi, kad daugelis jų yra uždari bei nenoriai dalijasi savo išgyvenimasi.
„Dirbdamas pedagogu pastebiu, kad dauguma vaikų užguiti, uždari, gyvena savo pasaulėlyje ir nenori atsiverti. Gal trūksta nuoširdžių pokalbių, šilto bendravimo. O man svarbu rasti kelią į vaiko širdį. Kartais atrodo vaikas toks užsisklendęs, o kai atrandu raktelį į vaiko širdį, prakalbinu, pabendrauju artimiau, netikėtai „išlenda“ ir talentai. Darbe ypač svarbią vietą užima bendravimas – atradimas bendros kalbos, nesvarbu, ar tai būtų keturmetis, ar jau gimnazistas, o po to jau ir muzikavimui vietos atsiranda. Tokie pastebėjimai dirbant ir su mažiukais, ir su gimnazistais.
Suprantu, kad sėdžiu savo rogėse, su mažaisiais ypač patinka, jie tokie atviri, nuoširdūs, nesugadinti, spinduliuojantys meilę. Kiekviena mano darbo diena – nauja patirtis, kuri augina mane, kaip asmenybę. Dalindamas save, praturtėju ir pats“, – džiaugėsi jis.
Panašu, kad M. Petrauskui veiklų tikrai netrūksta, o ir pats teigė, kad spėja ir padirbėti, ir pailsėti: „Kai labai nori, tuomet viską galima suspėti. Aišku, tempas yra didelis ir kartais taip supuola, kad nors persiplėšk. Gavęs poilsio dienelę, jau jėgas atgaunu ir norisi veiklos, jau nenuspirgu vietoje.... Džiaugiuosi, kad viską galima suderinti, kad administracija ir darželio, ir gimnazijos mane palaiko, yra geranoriška, lanksti ir suteikia galimybę pakoreguoti darbotvarkę, prireikus išleidžia į renginį ar kitą svarbią veiklą. Visada randu išeitį.“
Nepaisant to, kad jis randą laisvą minutę ir pailsėti, tačiau neslėpė, kad šilto apkabinimo jam trūksta. „Nors kasdien esu apsupty žmonių, bet jaučiu, kad esu vienas, turiu pernešti, išgyventi viską vienas... Sunku, gaila, kad nėra tokio palaikymo, nėra to švelnaus apkabinimo, to labai trūksta. Na, draugas lieka draugu. Atrodo, kad pavargsti nuo visko. Atsigaunu su choru. Jis man suteikia dvasios stiprybės ir noro judėti pirmyn“, – neslėpdamas išgyvenimų pasakojo pašnekovas.
Paklaustas, kas padeda sunkiu gyvenimo momentu, vyras teigė, kad šis klausimas privertė jį labai susimąstyti: „Šis klausimas tikrai labai vertė susimąstyti. Kaip minėjau ankščiau, tas vienišumo jausmas tikrai ne į gerą. Gal ir atrodo iš šalies, kad esu visada besišypsantis, bet viduje kartais didžiulis karas vyksta. Kai turi viską pernešti vienas – tikrai sunku. Esu bendraujantis, atviras žmogus, tačiau išsilieti bet kam tikrai negaliu. Aš dėkingas Dievuliui, kad man vis siunčia nuostabius draugus, su kuriais absoliučiai apie viską galiu pasikalbėti, beveik apie viską.“
Baigdamas pokalbį apie naujus vėjus gyvenime, Marius atskleidė, kad jau netrukus vyks į įrašų studiją, kurioje įrašys dainą drauge su tėvų ansambliu. Tiesa, dainas įrašinėja ne tik su tėveliais, bet ir turi dar vieną ansamblį, kuriame dainuoja ir vaikučiai. „Muzika – kiekvieną dieną“, – baigdamas pokalbį tarė jis.
