„Oras nesutrukdė, kaip tik pasisekė su oru. Šventę planavau visiškai nedidelę, šeimos rate, be jokių papildomų draugų. Dalyvavo seneliai, mamos, tėčiai. Viską organizavau pati“, – šventės jaukumu negalėjo atsidžiaugti pašnekovė.
M. Šalaševičienė jau porą metų vysto savo papuošalų verslą. Paklausta, kaip pavyksta derinti motinystę ir darbą, atsidūsta – kartais tenka ir ką nors aukoti:
„Dažnai pritrūksta valandų paroje, bet kažkaip darai, pasiskirstai – ir išlaviruoji. Kai abu dalykai yra brangūs, tenka suspėti abudu. Labai svarbu norėti.
Visko būna, nesakau, kad viskas idealiai. Būna, kad duodu šeimai per mažai dėmesio, tada sustoju ir apgalvoju, kad turiu kitaip elgtis. Būna, kad nori pabūti su šeima daugiau, tada darbai nepasidaro.
Tiesiog palieku viską ramybėje, pabūnu gamtoje, su draugais, su vaikais. Negalvoju apie darbą. Užtenka vieno laisvo savaitgalio nuo darbo – ir žiūrėk, jau vėl turi jėgų.“
Marija džiaugiasi – vaikai tarpusavyje puikiai sutaria. O ir charakteriu mažieji kuo toliau, tuo labiau panašėja:
„Dar didelių skirtumų pamatyti nepavyko. Iš pradžių Adelė kūdikystėje buvo labai rami, bet dabar, kai pradėjo vaikščioti, jau žiūrim, kad jau baigėsi tas ramumas.
Sunku dar spręsti, tik labai smagu matyti jų tarpusavio ryšį ir meilę. Jokūbas ja labai rūpinasi. Labai gražus jų ryšys. Iš pradžių nerimavau, kad neatsirastų pavydas, visgi antras vaikas šeimoje, bet pavyko užmegzti gražų ryšį jiems.“
„Aš „Instagram“ dalijausi net, Jokūbas labai jautriai sureagavo į sesę, iškart ta meilę suspinduliavo. Net nėštumo metu jis buvo mano „pilvuko sargas“, dabar – sesės sargas. Net pavydi, jei kas ilgiau ją palaiko.
Mes labai nerimavome, kad nepradėtų maištauti sesei gimus, bet taip neįvyko“, – džiaugiasi M. Šalaševičienė.
Tiesa, pirmieji metai su Jokūbu ir Adele, pasak Marijos, skyrėsi akivaizdžiai: „Jokūbas buvo standartinis naujagimis, su kuriuo buvo daug neramumų, pilvuko dieglių, naktimis nemiegodavau, supdavau, ko tik nedarydavau.
Su Adele visiškai priešingai. Man nereikėjo beveik nė vienos nakties keltis prie jos, nei su dantukais neturėjome problemų. Angeliukas, nežinau, iš kur – gal todėl, kad mergaitė, o gal ir mes su antru vaiku ramesni.“
„Visi sako, kad vaikai grynas tėtis – klasika. Bet aš juose matau ir savęs, savo akis. Bet tas labai keičiasi, vieną dieną atrodo panašūs į mane, kitą dieną – vėl panašesni į tėtį. Bet aplinkiniai tik tėtį mato“, – juokiasi pašnekovė.
Tiesa, vieno dalyko prieš tapdama mama Marija nesitikėjo: „Kantrybės reikia turėti dvigubai daugiau, nei galvoji. To nesitikėjau. Bet džiaugiuosi, kad palaipsniui ta kantrybė užauga kartu su vaiku.
Augant vaikui pamatai, kokia tai didžiulė atsakomybė – jį užauginti geru žmogumi, nukreipti geru keliu, išugdyti tinkamas vertybes. Tai tikrai nelengvas darbas.“
O ir išdaigų namuose netrūksta – keturmetis Jokūbas priverčia tėvelius ne tik juoktis, bet ir nerimauti.
„Jokūbo aktyvumas kartais gąsdina. Jis labai mėgsta savo keturratį, kartais baisu, kad nenusiverstų.
Kai Adelei buvo gal 2 mėnesiai, nutiko vienas įvykis. Aš buvau kitame kambaryje nei dukra, jis ją paėmė į rankas ir atnešė man. Man buvo šokas. Ačiū Dievui, baigėsi laimingai, bet tada dar kartą pamačiau, kaip jis ją myli“, – prisimena Marija Šalaševičienė.
