Su portalu tv3.lt A. Žirgulytė leidosi į atvirą interviu – apie darbų pilną kasdienybę, taisyklę, kurios laikosi su mylimuoju, ir po mamos Daivos Rudokaitės netekties pasikeitusį gyvenimą. Nuo širdus pokalbis įvyko simboliniu metu – gegužės 22-ąją suėjo dveji metai po mylimos aktorės D. Rudokaitės netekties.
Akvile, nors viešumoje esi žinoma kaip aktorė, neseniai pradėjai vesti renginius. Ko dabar tavo kasdienybėje daugiau – renginių ar aktorystės?
Su aktoryste būna taip – tai ji yra, tai jos nėra. Dažnai aktoriai gyvena nuo kastingo iki kastingo, nuo vieno projekto iki kito. Šiuo metu mano gyvenime – savotiškas kūrybinis poilsis iki kito projekto, tad didesnę kasdienybės dalį užima renginiai. Nors neslėpsiu, vaidybos aš pasiilgstu visada.
Tiesa, gali pasirodyti, kad į renginių vedimą nėriau tik visai neseniai, tačiau ši sritis man ne visai nauja. Skirtumas tik toks, kad anksčiau dažniausiai vesdavau oficialius renginius, su aiškiu scenarijumi, griežta struktūra, o dabar ėmiau vesti ir privačias šventes – gimtadienius, vestuves. Tokiems renginiams reikia kur kas daugiau kūrybos iš pačio vedėjo: sugalvoti žaidimų, apgalvoti, kas būtų įdomu žmonėms, pačiai kurti scenarijų, tad šis etapas man yra naujas, bet labai įdomus. Aišku, pradžia, kaip visada, lėta, bet jaučiu, kad viskas pamažu ima judėti ir įgauna pagreitį. Labai džiugu, kad nestoviu vietoje, o nauji išbandymai leidžia pajusti, kad tikrai GYVENU! (šypteli).
Naujos veiklos reikalauja labai daug laiko ir jėgų. Ar lieka laiko laisvalaikiui?
Lieka, bet ir jį stengiuosi praleisti prasmingai – dubliuoju įvairius filmukus, įgarsinu reklamas, savanoriauju. Jau kelerius metus savanoriauju „Vaikų linijoje“.
Kaip tavo gyvenime atsirado ši savanorystė? Tavo mama buvo psichodramos specialistė – gal tai jos įtaka?
Mano mama išties kažkada, kai studijavo psichologijos bakalaurą – savanoriavo „Vaikų linijoje“, tačiau noras būti tokios organizacijos dalimi mane lydėjo ir pačią. Aš irgi kurį laiką rimtai galvojau studijuoti psichologiją, bet mano terapeutė man pasiūlė neskubėti ir pirmiausia išbandyti save savanorystėje, kad suprasčiau, ar tai tikrai mano sritis. Taip ir padariau (šypteli). Pusmetį lankiau mokymus, gavau pažymą, jog galiu savanoriauti ir štai aš čia jau antrus metus kalbu su vaikais, man tai labai patinka.
Tiesa, iš pradžių norėjau savanoriauti „Jaunimo linijoje“, bet tuo metu jie jau buvo užpildę savo savanorių gretas, tad nuėjau į „Vaikų liniją“ ir kaip mėgstu sakyti „viskas yra taip kaip turi būti“ – ši patirtis mane labai subrandino, išmokau net ik klausytis, neskubėti su patarimais, nepiršti savo nuomonės, bet ir įsiklausyti į savo „vidinį vaika“… Tai man davė labai daug.
Visos tavo veiklos reikalauja didelio emocinio įsitraukimo. Kaip pati atsigauni ir pasirūpini savimi?
Įvairiai. Stengiuosi pajusti, ko tuo metu man labiausiai reikia. Kartais išvažiuoju į sodą ir ten pabūnu su savimi. Jei neturiu galimybės ten nuvykti, padeda meditacija, joga. Taip pat – pokalbiai su draugu. Kai nesi vienas kasdienybėje, kai turi su kuo pasidalinti, tai labai padeda (šypsosi).
Užsiminei apie draugą. Ar jis irgi iš tavo pasaulio – meno, aktorystės?
Ne, jis yra iš visai kitos srities (šypteli). Manau, kad tai mūsų stiprybė. Man labai įdomu stebėti, kaip jis stengiasi suprasti mano pasaulį, net jei jis jam svetimas. Kai ruošiuosi atrankoms, jis man padeda – kartu perskaito tekstą, pasako savo nuomonę. Labai vertinu jo palaikymą ir pastangas.
O kaip jis vertina tavo darbą – galbūt jis, kaip žiūrovas, nestokoja ir patarimų?
Oi, ne (juokiasi). Esame sutarę, kad filmų ar serialų, kuriuose vaidinu, jis nežiūrės. Galiu tik įsivaizduoti, kaip žmogui, kuris nėra aktorius, gali būti sunku stebėti savo mylimuosius ekrane su kitu. Suvokti, jog tai, kas vyksta ekrane, tik vaidyba, kad meilios scenos – tik darbas. Žinoma, mes visi tai suprantame logiškai, bet vaizdas vis tiek gali paveikti emociškai, kartais net ir tos pačios srities profesionalams sunku stebėti savo mylimuosius ekrane. Tad sutarėme, kad jis tiesiog nežiūrės. Ir mums abiem ši taisyklė tinka (šypteli).
Nors neslepi, kad turi širdies draugą, socialiniuose tinkluose akimirkų su juo neviešini. Kodėl?
Neturiu poreikio slėpti, bet ir nenoriu apie tai kalbėti viešai. Tikiu, kad meilė mėgsta tylą. O ir kai tiek daug savęs atiduodi išoriniam pasauliui – renginiams, socialiniams tinklams, vaidybai – labai gera turėti kažką tik sau. Tarsi mažą burbulą, kurio niekas neliečia, į kurį sunku patekti.(šypsosi).
Tave žinomumas lydi nuo pat mažų dienų – užaugai garsių aktorių šeimoje. Gal dėl to šiandien taip saugai savo privatumą? Viešumas juk ne visada dovanoja vien tik pozityvą.
Galbūt ir tai prisidėjo. Per savo karjerą sulaukiau daugybės visokiausių komentarų ir kritikos, neva, kad tik dėl savo mamos esu žinoma, kad kitaip nevaidinčiau filmuose, serialuose … Galbūt ir todėl atiduodu savęs viešumui tik tiek, kiek tuo metu jaučiu, kad norisi.
O kaip reaguodavai į tuos komentarus, kad neva viskas tau buvo padėta ant lėkštutės ir žinoma tapai tik dėl tėvų?
Iš pradžių labai išgyvendavau. Skaudu būdavo skaityti, kai rašo, jog „mamytė įkišo“, kad graži, tai ir gauna vaidmenis… Tikrai priimdavau jautriai. Bet daug kalbėjausi su mama, ji man labai padėjo. Prisimenu, ji sakė, kad kai buvo jauna, ir pati girdėjo tokių komentarų: „Tu graži, dėl to gauni pagrindinius vaidmenis.“ Ir kurį laiką dėl to net jautėsi kalta, bet galiausiai supranti, kad tai tik kitų žmonių „nelaimė“ kalba jų lūpomis. Taip ir aš suvokiau, kad tų komentarų nesustabdysi ir tegu jie komentuoja, jei jiems norisi. Faktas yra vienas – gali gauti vieną vaidmenį, bet jei prastai suvaidinsi – niekas nebekvies toliau. O mane kviečia. Tai tikriausiai kažką darau gerai (juokiasi).
2023-ųjų gegužę netekai mamos. Tai buvo skaudi netektis, po kurios, natūralu, šiek tiek atsitraukei nuo viešumos. Ar šiandien jau pavyksta bent po truputį atrasti vidinę ramybę?
Tiesą sakant, iki šiol nesu iki galo susitaikiusi. Vienu metu maniau, kad jau atsistojau ant kojų, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ne. Mama man buvo viskas – ji vienintelė, kuri mane augino nuo pat kūdikystės iki paskutinės akimirkos. Viską, kuo tapau šiandien, nulėmė jos palaikymas ir kantrybė. Ji buvo labai brandi, niekada man nesakė, ką daryti, tik išklausydavo, leisdavo pačiai rinktis, mokytis, už tai jai esu be galo dėkinga.
Man jos labai trūksta ir tas tuštumos jausmas ateina bangomis – vieną dieną suspaudžia širdelę ir galvoju tik apie ją, o kitą dieną jau atrodo, kad viskas geriau. Pastebėjau, kad man ypač sunkios tapo reikšmingos, simbolinės datos: jos gimtadienis, Motinos diena, metinės, Kalėdos, mano gimtadienis…
Užsiminei, kad lankai psichoterapiją. Kaip ji tau padėjo?
Terapija man labai padeda. Visiems, kurie neteko artimo žmogaus, tikrai rekomenduoju ją lankyti ir kuo anksčiau, tuo geriau. Aišku, pradžioje sunku kalbėti. Man prireikė pusmečio, kol išdrįsau nueiti pas psichoterapeutą. Pačioje pradžioje dar ir galvojau, kad susitvarkysiu pati. Klydau.
Po mamos netekties apskritai supratau, kaip svarbu kalbėti apie savo jausmus, neužsidaryti. Tačiau pastebėjau ir tai, kad daug žmonių nemoka reaguoti į kito skausmą. Pavyzdžiui, vos tik pravirkus dažnas skuba raminti, sako: „Neverk, viskas bus gerai.“ Bet tokie žodžiai dažnai dar labiau slegia – jautiesi kaltas, kad verki ir tau sunku. Todėl noriu pasakyti visiems, kurie yra šalia netektį išgyvenančio žmogaus: būkite kantrūs, neraminkite – tiesiog leiskite išjausti. To dažnai ir pakanka. Esu dėkinga visiems, kurie tiesiog buvo ir yra šalia manęs. Jaučiuosi tokia turtinga turėdama nuostabius žmones aplinkui.
Ar šiandien tavo gyvenime yra žmogus, su kuriuo gali taip atvirai ir artimai kalbėtis, kaip kadaise su mama?
Pokalbių, kokie būdavo su mama man neatstos niekas. Mes galėdavome kalbėtis apie viską – ji buvo mama, geriausia draugė, mokytoja, o kartais net ir (kiek galėjo) psichologė – viename. Bet per pastarąjį pusmetį pradėjau pastebėti, kad nesąmoningai savo artimoje aplinkoje ieškau savo Mamos. Tų pokalbių, artumo, supratimo... Susimąsčiau, kad ir iš savo draugo tikėdavausi gauti bent truputį to, ką gaudavau iš mamos, nors jis juk yra visai kitas žmogus… Bet man labai pasisekė, kad jis yra toks kantrus, nuoširdus, moka klausytis, stengiasi suprasti. Esu neapsakomai dėkinga už tokį nuostabų žmogų šalia.
Žinoma, turiu ir kelis artimus žmones, šeimos narius, draugus, su kuriais galiu kalbėti atvirai.
Po mamos netekties atsirado daug baimės – pasijutau kaip mažas vaikas ieškantis, kur pasislėpti, prie ko prisiglausti… Dabar po truputį mokausi būti pati sau tuo „suaugusiuoju“, kuris priglaudžia, nuramina, palaiko. Mokausi nebeskubėti ir „būti čia“, leisti sau jausti visus jausmus, nes visi jausmai yra reikalingi. Tai yra labai svarbu. Žinoma, tikrai padeda ir artimi žmonės, kurie yra šalia.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
