Kovo 8 dieną, Vytauto 50-ojo jubiliejaus išvakarėse, gausus būrys maestro scenos draugų susitiks Kauno VDU Didžiojoje salėje. Skambias muzikines patirtis kartu kurs VDU kamerinis orkestras, prie kurio vairo V. Lukočius stovi jau nuo 2019 metų, rašoma pranešime spaudai.
Klausytojus džiugins tiek pasaulio klasikos šedevrai – opera, operetė, tiek populiarioji muzika, bardų dainos. Pasirodys Liudas Mikalauskas, Kostas Smoriginas vyresnysis, Egidijus Bavikinas, Edmundas ir Kristina Seiliai, Evelina Sašenko, Aistė Pilbavičiūtė, Zbignevas Levickis, Jonas Sakalauskas, Vaidas Vyšniauskas, Kornelija Kupšytė ir kiti.
Maestro Lukočiui netrukus sukaks 50
„Šventinę nuotaiką kurti kalbinu mūsų visų mylimą aktorę Kristiną Kazlauskaitę, tačiau dar nėra šimtu procentų aišku, ar ji galės, nes tuo pat metu į sceną išeina jos kūdikis – režisuojamas spektaklis „Trys mylimos“, – dalijasi V. Lukočius. – Tačiau tikrai kviečiu visus savo kolegas ir ištikimus klausytojus, jei tik turite kokį nors muzikinį numerį ar etiudą, ateiti ir užlipti ant scenos, nes tai yra geriausia dovana. Padžiazuoti visad smagu, ypač tai, kas nesurepetuota. Na, o gėles tą dieną skirkime moterims, nes nejaukiai jausčiausi, jei damos jų negautų. Bet niekis, savas išdalinsiu!“
Darbas su VDU kameriniu orkestru jam yra tarsi atgaiva nuo rutinos ir amžina kelionė tiek muzikoje, tiek po Lietuvą. „Visų pirma, repetuojame Kaune, todėl esu priverstas prasiblaškyti kelionėje „tarp Vilniaus ir Kauno... bokštų“. Koncertuojame visoje Lietuvoje – ten, kur žmonės tai vertina ir išsiilgsta, nes didmiesčiuose yra tiek daug visko, žmonės – sotūs, o kituose kraštuose jie nėra išlepinti klasikinių žanrų ir gyvų orkestrų.
Ypač smagu, kad VDU kamerinis orkestras yra jaunatviškas ir trokštantis muzikuoti, pabūti čia ir dabar – muzikoje. Orkestras kaskart pasipildo gabiais studijuojančiais muzikantais ir tai yra puiku, reikia jaunatviškumo ir šviežio kraujo“, – kalba dirigentas.
Savo jubiliejinių koncertų maratoną jis pradės kovo 6-ąją Klaipėdos koncertų salėje su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir scenos žvaigždėmis. Pasirodys L. Mikalauskas, K. Smoriginas vyresnysis, E. Bavikinas, E. Ir K. Seiliai, Z. Levickis su sūnumi Konradu, A. Pilibavičiūtė, K. Kupšytė ir kiti.
Kovo 9-ąją V. Lukočiaus koncertas rengiamas Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Menininkas užbaigs jubiliejinę kelionę su jau anksčiau paminėtais svečiais, prie jų prisijungs Česlovas Gabalis, Marius Jampolskis, Jeronimas Milius, Deivydas Zvonkus, grieš VDU kamerinis orkestras.
Maestro V. Lukočius prisipažįsta, kad savo gimimo datą net buvo išsitrynęs iš socialinių tinklų, didelės šventės neplanavo. „Bet Z. Levickis visa tai užkūrė. Sako: „Vytautai, reikia atšvęsti“. Paskui paskambino M. Bačkus iš Klaipėdos, Rita Bieliauskaitė iš Kauno ir viskas įsisuko.
Jubiliejų minės 3 miestuose
Ėmėme planuoti gražų koncertą, kuriame suskambės ir operetės, ir opera, ir Čardašas, ir lietuviškos estrados perlai, ir duetai, nuo klasikos iki roko. Neketinu sėdėti prie stalo, prisidėjęs rožių, – juokiasi V. Lukočius. – Drauge pasirodys visi mano bičiuliai, kolegos, nebus tokių, kuriuos aš pirmą kartą matau. Suprantu, kad dabar turėsiu dalyvauti ir jų jubliejuose. Kažkodėl tos datos vis apvalėja...“
Paties 50-metis Vytautui irgi kelia dvejopus jausmus. „Pasirodo, tai jau pusė amžiaus. Kartais istoriškai kažką prisimeni, galvoji, kaip seniai tai buvo, o pats gi taip nesijauti. Žmona sako, pažiūrėk į veidrodį. Kai skutuosi, pasižiūriu, bet gerai, kad kartais nesiskutu, – juokiasi V. Lukočius. – Svarstau, amžiaus vidurio krizė ateis ar neateis? Yra simptomų: jau ir apie motociklą, ir apie lengvą lėktuvėlį pagalvoju, visureigiai pradeda patikti. Mano trys vaikai jau užaugę, anūkų tarsi norėtųsi, bet niekas nevyksta, nes jaunimas savęs ieško labai ilgai. O aš neapsisprendžiu, ar dar priklausau jaunimui, ar jau nebe.“
Iš 50-ies metų bemaž 35-erius jis praleido scenoje. Dar studijuodamas M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vytautas dalyvaudavo koncertuose su vyresniais kolegomis, skambino fortepijonu. „Paskui sutikau Margaritą Dvarionaitę, ir ji mane užbūrė dirigavimu. Tuomet prasidėjo dvikelis: ir dirigavimas, ir fortepijonas.
Mokiausi pas maestro Gintarą Rinkevičių, studijavau Sibelijaus akademijoje Helsinkyje. Daug teko dirbti Suomijoje, kelionėse buvo visokių nuotykių. Įsimintas atvejis, kai su dainininke, sopranu, vykome koncertuoti už poliarinio rato – ten, kur Kalėdų Senelis gyvena. Viena salių staiga nustemba: „Jūs neturite instrumento? Mes irgi neturime.“ Sakau, palaukite, aš juk į lėktuvą pianino neįsidėsiu. Skambinome visam miesteliui, kažkas iš namų jį slidėmis atvežė“, – linksmai prisimena Vytautas.
Jo smagus būdas patinka ir televizijos žiūrovams, – jau daug metų V. Lukočius diriguoja muzikinėse laidose. „Ten nesu frontmenas – tas, kuris susirinktų visą dėmesį į save. Aš esu šalia kažko ir labai gerai, nes visų pirma, tai reikalauja daug darbo – ir psichologinio, ir aktorinio.
Nesiekiu būti žvaigžde, bet jaučiu norą padaryti savo darbą su orkestru labai gerai, ir jei žmonėms patinka, aš tik džiaugiuosi. Štai į LRT eterį vėl grįžo laida „Dainuoju Lietuvą“. Mano kaimynai labai džiaugiasi, nes per tokias laidas žmonės atsigauna, jiems reikia kažko gyvo, lietuviško. Aš manau, tai ir mūsų misija, ir televizijos misija – kurti tokį produktą, kuris atskleistų ir kompozitorių, ir poetų darbą“, – teigia maestro.
Dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis pažino jau ne vieną kartą. „Čia jauti, kaip keičiasi jaunimas, charakteriai. Yra daug niuansų, nes vieniems gali viską sakyti tiesiai, su kitais turi būti itin švelnus, kitaip apsiverks. Kam nors stinga motyvacijos, o kiti jos nestokoja, bet dar neturi bagažo.
Visgi ranką laikau ant pulso, malonu stebėti, kaip tavo studentai iškyla, – pasakoja V. Lukočius. – Sako, kuriu linksmo žmogaus įvaizdį, bet būna, kad ir pabumbu. Pats važiavau į Suomiją mokytis būdamas labai piktas. Todėl, kad taip buvau išmokytas – kad muzika yra valios išraiška, energija.
Manęs net klausė per stojamuosius egzaminus: „Kodėl tu ant mūsų pyksti?“. Tai buvo apie 2000-uosius, kai čia gerumu dar niekas nedirbo, vilkosi Rytų bloko tradicijų šleifas, atrodė, kad privalai būti griežtas. Bet Skandinavija mane pakeitė. Kiekviena valstybė turi savo tradicijas, Vokietija irgi mėgsta „ordnungą“, griežtumą, o yra šalių, kur reikia džiazo.“
Kad ir kiek gastroliuotų per pasaulį, jam labiausiai patinka Lietuvoje. „Jos ilgiuosi, dirbdamas svetur, nes ten – koncertai, viešbučiai, lėktuvai ir svetimi žmonės, neturi net su kuo pakalbėti po darbų. Lietuva man – brangiausia vieta, myliu mūsų klausytojus, su kuriais kalbame viena kalba. Ir tai, kad gimtadienį galėsiu švęsti su savo publika, man jau yra didelė dovana“, – sako maestro.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
