Skauda net skaityt, o ką reikėjo išgyvent šitai mergaitei tam kaime? Niekaip nesuprantu nei mamos, nei močiutės, kurios taip elgėsi su savo vaikais.

Anksčiau vaikai buvo labai žiaurūs net mokyklose, ten vykdavo muštynės kol jau guli kraujo klane net mokytojas bijo padėti, tiesiog trūksta žodžių prisiminus ir įdomū iš kur tas žiaurumas ar tik ne tėvų įtaka??

Žinau draugę, kuri vaikystėj tris kartus vos nemirė, nes neprižiūrėta, ten buvo svarbu tik vaizdas prieš kaimynus, mokyklą, nes kiti vertino išorinį prestižą, tarkim didelis namas, valdoma teritorija net sukneles siūdavo pas siuvėją ir kankino mažą mergaitę mat auklėjo kantrybės. Vieną kartą ji vos nepaskendo ir ta informacija buvo nuslėpta.

Visi gi galime skųstis bloga vaikyste, bet, tačiau kai paklausai draugų istorijų kurie augo pusiau gatvėj, mažai maisto buvo, tai ir palygini jog tu gyvenai visai gerai. Kaip gražu klausytis buvo jog kiti turėjo močiutę kaime ir galėjo pakeisti aplinką iš to miesto, džiugu jog tėveliai veždavo kiekvieną savaitgalį su kitais giminaičiais prie ežero ar dar kur nors tai ir mes vaikai tėvus visur vežamės.

Esu mačiusi pokalbį su jos antrąja puse. Labai įdomus žmogus. Ir savo natūra abu labai panašūs. Jiems tiesiog pasisekė rasti vienam kitą.

Tos bausmės anksčiau buvo absurdas, jeigu vaikas mokykloj su kamuoliu žaidžiant sudaužė laikrodį tai ar dabar čia yra teisinga? Arba pasižiūrėjo pro langą ir gavo su liniuote per rankas ar čia normalu buvo?? Stebisi dabar kodėl jaunimas negerbia mokytojų o jūs gerbėte vaikus. Čia kaip tais tarybiniais laikais kiekviena šventė su alkoholiu tik dabar jaunimas mąsto kitaip ir tėvus išveda iš tų nesąmonių ir vestuvės be alkoholio daromos be šampano, visai kiti modeliai atsirado.

is nuotrauku matosi kad labai labai reiksminga,ko gero pati sau

Kartais pakanka ir pakelto balso tono kad suprastų kas yra sakoma, jeigu pas tėvus nebus ramybės tai ir vaikų elgesys akivaizdus. Badar daug modelių kaip visai kitokiais metodais galima tartis, bet girdint tėvą rėkiantį ant mergaitės viešajam autobuse jau norėjau išklot moralą visiem girdint, nes ji jau pripratus, tiesiog kaip auka patylėjo ir toliau labai gražiai mandagiai sako: tėveli. Nu žinokit iki ašarų.

Tarkim karo metu buvo daug našlaičių jie iš vis nežinojo kas yra tėvų dėmesys, bet išmoko mylėti, aišku mūsų šalyje visai daug geriančių kur vaikai nerūpi, arba tų kuriuos paliko, atsisakė, dažnai nėra lengva atleisti ir nereik stebėtis jog vaikai nenori bendrauti su šeimos nariais, tai tų traumų visi vaikai turime tėvų atžvilgiu. Mes patys sprendžiam ar elgtis taip pat, kaip su mumis, arba priešingai daug daug bendrauti.

Ar man vienam nėra traumos kad tėvai auklėjo tipo su diržu. Jei ir tada kada gaudavau tai prisimenu per migla, bet žinau kad buvau lyg dienyna pagrobęs su draugeliu mokykloj, grįžtu tėvas maukis kelnes ir bus pokalbis, paskui vyresnis tėvo mašina į griovį be teisių įvariau duhas- irgi gavau ir mėlavau dar priedo Jetau jei nebučiau gavęs- chuliganas būčiau dabar. Kažkaip kai pagalvoju, kiek kantrybės tėvai tūrėjo tūrėt. Dabar kai auginam savo atžalą, kalbam tipo. Nu sunku, kartais kantrybės nėr. Bet ačiū dievuj nedrasko akių, užtenka su bausmėm be telefo ir pan. O vat tarkim kitų kolegų vaikai tai kaip apsėsto tranko duris ir rėkia. Jei vaikystėj taip būčiau savo tėvui rėkęs į akis, bučiau tuoj pat plika subine diržu nupertas.