Kalbėdamas su laidos vedėju N. Šulija, D. Martinaitis mintimis nusikėlė į 1992-uosius, kai eteryje startavo situacijų laida „VRS kamera“.
„Tąkart pamačiau savo klasioką, kuris dirbo asistentu ir taip užpavydėjau. Pagalvojau, kaip būtų smagu ten dirbti. O po ketverių metų ir buvau pakviestas dirbti, dar po metų – tapau tos legendinės laidos vedėju“, – pasakojo D. Martinaitis.
Tikroji profesija – visai kitokia
Dainius atskleidė, kad tikroji jo profesija yra visiškai nesusijusi su tuo, ką jis veikia gyvenime.
„Man visą gyvenimą labai patinka ne juokinti, o prajuokinti žmones, išgauti šypseną. Gal taip viskas ir pakrypo į renginių sferą, kai nuo pirmo kurso pradėjome organizuoti studentų šventes. Pagal profesiją turėčiau būti automatizuotų projektavimų sistemų inžinierius, vienu žodžiu – programuotojas. Bet viskas pakrypo kita linkme“, – teigė jis.
D. Martinaitis prisiminė, kad iš pradžių planavo stoti į aktorinį, tačiau dėl praleisto egzamino šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti.
„Su keturiais klasiokais buvome nusprendę stoti į aktorinį, bet kažkas nutiko, kad jie įstojo, o aš praleidau pirmąjį egzaminą. Iki pat paskutinės minutės nežinojau, kur stoti. Prisimenu, kad sėdėjome su klasiokais turistiniame žygyje ir kažkas prisiminė, jog iki rytojaus reikia apsispręsti.
Jie pasakojo, kad važiuos mokytis į Kauną, tad ir aš ten taip atsidūriau. Vėliau buvo laikotarpis, kai dirbau „Trijų mergelių“ restorane. Mano honoraras buvo kijevo kotletas. Na, ir jeigu dar ko nors virtuvė įdės. Bet iš pradžių tiko net ir taip, norėjosi save parodyti“, – pasakojo D. Martinaitis.
O kaip D. Martinaitis reagavo į galiausiai užklupusį dėmesį ir populiarumą?
„Iš pradžių tai buvo miela, kurį laiką tikrai smagu. Prieina žmonės parduotuvėje ir sako: o, labas. Tik po sekundės susivokia, kad ne jų draugas esu, o kažkur televizijoje matytas žmogus. Kiek nuraudonuoja, bet sakai: nusiramink, viskas gerai, gali užduoti dar kokį klausimą. Bet retai užduoda“, – juokėsi laidos svečias.
Kaip auskaras tapo vizitine kortele
Dainius prisiminė istoriją, kai dirbdamas „VRS kamera“ laidoje išgirdo iš režisieriaus, jog jam kažko trūksta.
„Tuomet nuvedė mane pas sesutę, kuri nieko neįspėjusi pradūrė ausį. Sakė: pakabinsime tau auskarą. Ir kelioms laidoms įsegė tokią juodą akutę. Tuo metu važinėdavau pirkti televizijai visokių produkcijų ir pamačiau du didžiulius, lengvus, tuščiavidurius auskarus. Pagalvojau, kad bus renginiams. Kai režisierius pamatė su jais, buvo patenkintas.
Taip prie jų įpratau, kad dabar, net jeigu kažkur juos palieku, nepatingiu grįžti dešimt kilometrų atgal ir pasiimti. Be jų jaučiuosi kaip nuogas. O jeigu noriu išeiti į gatvę ir būti neatpažįstamu – išsiimu. Tuomet žmonės atsisuka ir pagalvoja: panašus, bet trūksta auskaro“, – juokėsi D. Martinaitis.
Dainius atskleidė, kad pastaraisiais metais turėjo minčių keisti savo veiklą, mat šiais laikais konkurencija renginių vedimo srityje yra itin didelė.
„Turėjau tokį prigesimą, galbūt norėjosi ir veiklą keisti. Kai anksčiau renginių vedėjų buvo dešimt, turėjome baisų krūvį – po dvidešimt penkis renginius per gruodį. O kai vedėjų yra dešimt tūkstančių ir pačių įvairiausių, konkurencija išties didelė“, – pripažino jis.
N. Šulijai pasiteiravus apie asmeninį gyvenimą, D. Martinaitis buvo atviras – jaučia norą surasti antrąją pusę.
„Asmeninis gyvenimas apleistas, širdis surambėjusi. Nespjaunu į šulinį, dar tikiu, kad ta tikra antroji pusė atsiras. 18 metų buvau vedęs, dabar jau panašų laiką – išsiskyręs. Bet jau lyg esu tame etape, kai to norisi“, – kalbėjo D. Martinaitis.
