Moteris vis dar stebina savo neblėstančia energija ir gebėjimais aplink save nuolatos suburti jaunus ir išskirtinius talentus.
Švenčia gamtoje
Laima juokėsi, kad nuo savo gimtadienio niekaip negalėtų pabėgti: „Noriu švęsti ar nenoriu, bet nuo savo gimtadienio pabėgti negaliu, nes esu gimusi per Mindaugines, todėl visi puikiai prisimena šią datą. Todėl draugai nepamiršta mano gimtadienių, aplanko, pasveikina.“
Moteris prisipažino, kad anksčiau gimtadienius mėgo labiau: „Susirinkdavome prie Vištyčio ežero ir ten švęsdavome, bet laikui bėgant pasikeitė mano požiūris, poreikiai, atsirado vasariniai darbai, koncertai. Nemėgstu gimtadienių minėti kavinėje, man norisi juos švęsti gamtoje, laisva forma. Esu pasakiusi, kad mano nė viename gimtadienyje nebus vedėjo, man nereikia, kad sakytų, kada atsistoti, atsisėsti ar linguoti.“
Laima tikino, kad dovanoms ji nėra išranki: „Visiems sakau, kad man nereikia jokių dovanų, nes visko turiu. Svarbiausia man yra dėmesys, pavyzdžiui, skanus pyragas, ypatinga puokštė.
Pamenu, vienais metai pusseserė priskynė lauko gėlių iš mano tėviškės, puokštė buvo įspūdinga, aš net apsiverkiau ją gavusi. Viena geriausių dovanų, tai šuo, kurį padovanojo mano auklėtiniai. Naujas augintinis atnešė labai didelį džiaugsmą.“
Paklausus, ar buvusios „Mokinukės“ vis dar prisimena auklėtoją, moteris tikino, kad merginos niekada neužmiršta jos pasveikinti: „Visada mergaitės mane pasveikina, žinau, kad Irūna mano gimtadienyje tikrai bus, ji atvažiuoja su visa šeima, o kitos telefonu pasveikina. Merginos visada, jei gali – atvažiuoja, o jei ne, tai bent parašo.“
„Negali sakyti, kad visą laiką pikta buvau, nes daug buvusių mokinių iki šiol nepamiršta manęs pasveikinti“, – juokėsi moteris.
Stebint ją iš šalies panašu, kad darbas Laimos gyvenime visada užėmė pirmąją vietą, todėl, deja, bet per tokį didelį tempą ji pro savo akis praleido asmeninio gyvenimo traukinį.
„Negaliu pasakyti, kad su amžiumi jaučiuosi geriau ir esu laimingesnė, kad pasenau. Stengiuosi susitaikyti su tuo, kad gyvenime kitaip nebus ir sutikti tai, kas man skirta. Tikrai nebeesu tokia linksma, kokia buvau anksčiau, viskas keičiasi, atsiranda kiti dalykai.
Galbūt tie, kas gyvena šeimoje, turi anūkų, ir džiaugiasi tuo amžiumi, bet aš kuo toliau, tuo labiau einu link vienatvės, o tai laimės neprideda. Sakydama, kad jaučiuosi su amžiumi laimingesnė, tik apgaudinėčiau kitus ir save. Tačiau turiu šalia savęs artimų žmonių, kurie man tą džiaugsmą vienaip ar kitaip suteikia“, – širdį atvėrė Laima.
Paklausta, ko palinkėtų sau, moteris net nedvejoja: „Ko dar gali palinkėti, jei ne sveikatos? Kai gerai jautiesi, gali nuversti kalnus, tada norisi bendrauti, visur keliauti, viską organizuoti.“
Nenusisekusi santuoka
Viename interviu moteris atvirai yra pasakojusi apie nenusisekusią santuoką. Mažai kas žino, kad Laima kažkada buvo sukūrusi šeimą. Deja, nuo pat pradžių visi ženklai rodė, kad santuoka ilgai netruks.
„Kai aš tekėjau, manau, kad buvau dar labai nesubrendusi ir naivi. Į vestuves žiūrėjau kaip į festivalio organizavimą. Kai pamačiau muzikantus, nubėgau su jais dainuoti, o ne prie savo vyro sėdėti. Zakse pradėjau juoktis, net žiedo užmauti negalėjo. Po bažnyčios svočia man ir sako – ilgai kartu tikrai negyvensite“, – laidoje anksčiau yra pasakojusi moteris.
Svočia buvo teisi. Mat Laimai labiau rūpėjo kiti dalykai. Todėl netrukus pora pasuko skirtingais keliais – vyras susirado kitą ir susilaukė vaikų, o Laima žengė stulbinančios karjeros link. Netrukus vienas po kito atsirado jos sugalvoti projektai, kuriuose pirmuoju smuiku griežė vaikai.
Visą savo laiką skyrusi darbui ir jaunųjų talentų karjerai, antrosios pusės ji taip ir nesusirado. Mintį savo gyvenimą praleisti su artimu žmogumi ji jau seniai palaidojusi: „Jau seniai susitaikiau, kad liksiu viena. Iš kur aš dabar gausiu gerą žmogų? Visi arba našliai, arba Alfonsai. Labai gerai pamenu savo keturiasdešimtą jubiliejų, tada tas suvokimas ir atsirado. Apsidėjau tomis atvirutėmis su skaičiumi 40, žiūriu į save ir galvoju – man keturiasdešimt, pradėjau paniškai plėšyti viską ir į židinį mesti. Nuo to laiko nebedarau gimtadienio puotų ir metų nebeskaičiuoju, o nuo senatvės bėgu“.
Prabilus apie senatvę, moteris atvirauja: „Labai bijau senatvės. Bijau, kad sėdėsiu viena ir žiūrėsiu pro langą. Bet gal atsiras koks žmogus, kuris pasirūpins, nuveš į ligoninę, nes nelabai turiu į ką kreiptis. Nemanau, kad žmonės paliks ant gatvės. Sudėlios Dievulis viską taip, kad pasirūpintų kažkas“.
