– Benai, baigęs Pasvalio gimnaziją nusprendėte tapti kunigu ir įstojote į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Kas paskatino Jus rinktis dvasininko kelią?
– Gimiau katalikiškoje šeimoje, mano močiutė – labai pamaldi. Kai man sukako treji, ji pradėjo mane vestis į bažnyčią, mokyti poterių, litanijų giedojimo. Mane tai sudomino. Ūgtelėjus pradėjau patarnauti mišiose, o kadangi visuomet mėgau išsiskirti iš kitų, man tai tapo pramoga. Būdamas 7-8 metų pamačiau vieną kunigą, kuris važinėjo sportiniu motociklu.
Šis reginys mane labai sužavėjo ir aš nejučia pats ėmiau vaidinti kunigą: sėsdavau ant dviračio, pasiimdavau maldaknygę, ant pagaliuko užmautą kempinę ir neva šlakstydavau namus. Viskas prasidėjo nuo vaikiškų žaidimų, galiausiai tapusių realybe. Aštuonerius metus lankiau teatro studiją ir savo gyvenimą ketinau sieti su aktoryste arba režisūra. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai pradėjau ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus.
Didžiausias lūžis įvyko dvyliktoje klasėje, kai į mūsų parapiją atkėlė kunigą Henriką, sužavėjusį mane savo paprastumu, jaunatviškumu ir geru humoro jausmu. Su juo bendraudamas supratau, kad kunigystė – tai ne vien tik maldos ar apeigos, bet ir gyvenimo būdas, su kuriuo derinasi daugybė pomėgių.
– Kunigų seminarijų kursus dažniausiai sudaro vos iki dešimt studentų, tad Jūsų sprendimas – išties neįprastas. Kaip į šį pasirinkimą reagavo artimieji?
– Kartais mokosi dar mažiau: mūsų kurse buvome septyniese, o dabar liko vos keturi. Pasitaiko atvejų, kai iš viso kurso seminarijos nebaigia nė vienas klierikas.
Mano tėvai reagavo ramiai. Tėtis džiaugėsi ir netgi buvo užrietęs nosį, kad jo sūnus bus kunigu. O mama visuomet palaikė tyliai. Galbūt šiek tiek nerimavo, tačiau nuvykus į seminariją nurimo, nes pamatė, kad atiduoda mane į geras rankas. Draugus šiek tiek erzino tai, kad per anksti ėmiau aiškinti jiems tikėjimo bei gyvenimo tiesas. Visgi jie taip pat palaikė ir nematė tame nieko keisto.
– Nors stojančiųjų į seminarijas nėra daug, visi norintys nepatenka. Kaip vyko Jūsų stojamieji egzaminai, ar buvo sunku?
– Kai stojau į seminariją norinčiųjų patekti buvo devyni, tačiau įstojome septyniese. Stojamieji egzaminai susidėjo iš kelių dalių. Iš pradžių reikėjo praeiti dviejų psichologų atranką: vyko pokalbis, kurio metu buvo tikrinama žmogaus psichika ir sprendžiama, ar jis yra tam pasirengęs. Tuomet buvo tikėjimo žinių patikrinimas, taip pat reikėjo parašyti rašinį tikėjimo tema. Kunigas turi būti išsilavinęs, o ne beraštis, tad buvo tikrinama, ar gebame taisyklingai rašyti. Galiausiai seminarijos vadovybė uždavė kelis klausimus iš to, kas jiems užkliuvo arba patiko. Manęs ilgai nekamantinėjo, išėjau greitai ir žinojau, kad įstosiu. Sunku nebuvo.
– Kai mėginu įsivaizduoti, kaip atrodo studentų diena seminarijoje, prieš akis iškyla Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“. Atrodo, kad viskas labai griežtai ir aiškiai sustyguota. Bet kaip iš tikrųjų gyvena klierikai?
– Pats šio kūrinio iki galo neperskaičiau, tačiau tikrai daug dalykų yra pasikeitę, nebeliko perdėto griežtumo, kuris būdavo seniau. Visgi visa rutina liko labai panaši į minimo autoriaus patirtį. Keldavomės anksti, 6:45 ryte jau turėjome būti koplyčioje. Ten pradėdavome rytą su brevijoriaus malda, tos dienos Evangelijos apmąstymu ir mišiomis. Po to pusryčiai ir paskaitos. Po jų vėl visi susirinkdavome koplyčioje, atlikdavome sąžinės patikrinimą ir dieninę brevijoriaus maldą. Tuomet būdavo smagiausia dalis – pietūs. Beje, seminarijoje buvo labai skanus maistas, priaugau net 10 kilogramų!
Vėliau turėdavome asmeninį laiką seminarijos teritorijoje, o du kartus per savaitę galėdavome išeiti į miestą. Vieni eidavo išgerti kavos, kiti – į filmą arba pasivaikščioti. Tačiau iki 18 valandos turėdavome sugrįžti ir susitikti koplyčioje vakarinei maldai. Tuomet vakarieniaudavome, o po to eidavome ilsėtis, sportuoti (seminarijoje turėjome sporto salę), ruoštis paskaitoms arba melstis. Kiekvienas pasirinkdavo, kas arčiau širdies, tačiau aš dažniausiai eidavau ilsėtis.
Nuo 21:30 prasidėdavo silenciumo, t.y. tylos laikas, kurio metu turėdavome būti kambariuose ir ruoštis miegui. Kartais mes pažeisdavome šią taisyklę ir tyliai pas kažką kambaryje sėdėdavome, kalbėdavomės arba žiūrėdavome „tiktokus“. Klierikų tarpe juokavome, kad silenciumas – tai laikas, apie kurį niekas nekalba. 22:30 jau gesindavome šviesas ir eidavome miegoti. Kiek laisvesni būdavo savaitgaliai, kai galėdavome miegoti iki vidurdienio, tik po to rinkdavomės į mišias. Po to būdavo pietūs ir laisvas laikas iki pat 19 valandos. Ir taip visus metus.
– O ar dažnai galėdavote grįžti namo? Ar klierikų artimieji turi galimybę lankytis seminarijoje?
Namo išleisdavo paskutinį mėnesio savaitgalį ir per atostogas, panašiai kaip mokykloje. Tačiau Kalėdų, Velykų ir vasaros atostogų metu dažniausiai klierikai nebūna namuose, nes yra paskiriami į parapijas atlikti praktiką. Jos metu turime padėti klebonui: patarnauti mišių metu, laidoti žmones, dalinti Šv. Komuniją, o kartais net pjauti žolę, kasti sniegą ar padėti kituose ūkiniuose reikaluose. Visai kaip sandėlio darbuotojai.
Artimieji ir draugai galėdavo lankyti mus bet kada, vienintelė taisyklė – gerbti klierikų privatumą ir nesivesti į gyvenamąją teritoriją. Mažum kokią gražią klieriko seserį būsimas kunigėlis įsižiūrės. Artimiesiems yra įrengtas atskiras svečių kambarys, kuriame ir vykdavo susitikimai.
– Kas seminarijoje Jums labiausiai patikdavo ir ko trūkdavo?
– Kad ir kaip keistai skambėtų, bet man labiausiai patikdavo laidoti žmones. Anksčiau turėjau mirusiųjų fobiją, tad šių praktikų metu ją nugalėjau. O seminarijoje labiausiai patikdavo skanus maistas ir bičiuliai, su kuriais galėdavau kalbėtis, būti atviras ir be jokių kaukių. Patikdavo ir tam tikros studijos, ypač filosofija.
Labiausiai mane kankindavo užklupusi tuštuma arba vadinama dvasinė tamsa, kai jausdavausi vienišas, apleistas Dievo. Tačiau skaitant šventųjų gyvenimus supratau, kad tai yra normali tikinčio žmogaus dalia, kurią turi atlaikyti ir dar labiau kabintis į maldą ir Dievą. Tai tarsi dvasinė treniruotė, auginanti dvasinius raumenis.
Turiu pripažinti, kad seminarijoje buvo sunku būti savimi, nes tam tikro elgesio vadovybė nesuprasdavo. Pavyzdžiui, jei nesutapdavo mūsų nuomonės, jie vis primindavo, kad turiu būti nuolankus. Tas neva nuolankumas man tapo veidmainyste: turėjau kalbėti ir elgtis taip, kaip nori hierarchija.
– Baigęs tris kursus metėte seminariją, čia nebesimokote jau dvejus metus. Kodėl galiausiai atsisakėte šių mokslų?
– Man seminarijoje labai sunkios būdavo vasaros, kai likdavau vienas su savo dvasinėmis ir asmeninėmis kovomis. Kankindavo vienatvė, kuri vis žadino norą mesti seminariją ir atrasti antrą pusę, kad tą jausmą užpildytų. Pavargau vaidinti ir perdėtą nuolankumą, kuris tapo ne tik veidmainiavimu, bet ir savęs apgaudinėjimu. Nors sutikau daugybę gerų kunigų, pasitaikydavo tokių, kurie savo elgesiu šokiruodavo, žeisdavo ir perdėtai manipuliuodavo nuolankumo sąvoka.
Be to, klierikai kartais tapdavo tam tikra darbo jėga, atsidurdavome nebaigtų darbų atlikėjų vaidmenyje. Praktikų metu dažnai neturėdavome laisvo laiko, nes vis tekdavo atlikinėti ūkinius darbus, o po jų klausytis dvasininkų pasipuikavimo. Neretai tie kunigai, kurie kalbėdavo apie nuolankumą, būdavo stipriai pasinešę ant puikybės, tarsi pamiršę, kad virš jų yra tikras Dievas.
Tad viskas susidėjo į viena: vienatvė, melas sau ir kitiems, laisvės trūkumas. Turbūt buvau per mažai pamaldus, kad neatlaikiau šių sunkumų arba Dievas man turėjo kitą planą. Sakoma, kad Jis duoda žmogui planą A, tačiau visada turi planą B ir C, nes nori, kad būtum laimingas ir atrastum prasmę kasdienybėje.
– Ar niekada nesigailėjote metų, praleistų seminarijoje?
– Pirmus mėnesius apskritai labai gailėjausi, kad išėjau. Būnant klieriku tampi išskirtiniu kitų žmonių akyse, jautiesi gerbiamas, o juk išėjęs tapau paprastu berneliu, kuris nežinojo, kaip pradėti gyventi. Pamenu, kai mano kurso draugus įvilko į sutaną, ne tik išspaudžiau ašarą, bet ir planavau kitąmet sugrįžti. Išėjęs dar labiau neradau sau vietos.
Tačiau šiandien esu laimingas dėl šio sprendimo, nes atradau savo kelią kitur. Dievas davė man planą B, gal jis labiau tinka ir prie mano vardo. Tikrai nesigailiu, kad mokiausi seminarijoje, tai buvo puiki patirtis, suteikusi tvirtumo ir platesnio suvokimo apie tikėjimą ir meilę žmonėms, nepaisant jų silpnybių ar gyvenime padarytų klaidų.
– O koks šiandien yra Jūsų ryšys su tikėjimu?
– Vis dar esu tikintis ir religingas žmogus. Galbūt kiek rečiau meldžiuosi ir dalyvauju mišiose, tačiau seminarijoje įgyta patirtis tikrai lydi mane iki šiol. Tik gal tapau kiek labiau liberalus, nes plačiau pamačiau žmones, jų gyvenimus ir kančias. Kai susipažįsti su žmonėmis, kurie yra homoseksualūs, turi įvairių priklausomybių ar net galvoja apie savižudybę, pradedi kitaip žiūrėti į situaciją, t.y. be smerkimo ir su daugiau gailesčio, pagarbos ir meilės.
– Dabar Jus galima sutikti „stand-up“ scenoje. Kunigystė ir komedija, rodos, gana skirtingi dalykai. Kada susidomėjote šiuo scenos menu?
– O aš manau, kad tai suderinami dalykai. Kunigas be gero humoro jausmo nesugebėtų pritraukti jaunimo, pats tikėjimas taptų labai niūrus. Bažnyčios bendruomenėse ir taip pilna surūgusių veidų. Bet juk Jėzus skelbė džiugią naujieną. Prisikeldamas iš numirusiųjų Jis įrodė, kad po mirties niekas nesibaigia ir reikia gyventi gyvenimą su viltimi bei juo džiaugtis, nes tai yra didžiausia dovana.
Apie „stand-up“ komediją svajojau ilgą laiką, scena mane traukė nuo vaikystės ir seminarijoje man to labai trūko. Pirmą kartą į sceną užlipau praeitų metų vasario mėnesį, sekėsi gerai. Vėliau buvau padaręs pusės metų pertrauką, nes dingo idėjos, atsirado nejaukumo jausmas.
Be visa to, pašlijo mano sveikata: susidūriau su panikos priepuoliais, nerimo sutrikimais. Buvo baisu lipti ant scenos, nes galvoje vis sukosi mintys, kad nepasiseks, žmonės pradės tyčiotis. Laimei, išsprendžiau šias problemas, pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau ir mėgautis tuo. Vasario mėnesį vėl sugrįžau į sceną.
– Ar dabar siekiate tapti žinomu, pilnas pasirodymų sales renkančiu komiku?
– Nedrįstu savęs vadinti komiku, esu labiau mėgėjas. Pažįstu daug profesionalių komikų ir matau, kiek daug darbo, laiko ir energijos jie į tai įdeda. Tai yra mano hobis, kuris veikia kaip gera psichoterapija, suteikia daug džiaugsmo ir kūrybinės laisvės.
Nors anksčiau turėjau tikslą kuo greičiau išgarsėti ir rinkti arenas, supratau, kad kur kas svarbiau yra tiesiog džiaugtis tuo, ką darau. Žinoma, kiekvienas komikas pasvajoja apie rimtą karjerą, tačiau nereikia per daug susireikšminti, kad tai netaptų kančia. Tikiu, kad jei darysiu tai, kas patinka ir stengsiuosi tobulėti, viskas ateis savaime. Niekur nereikia skubėti.
Kai pradėjau tuo užsiimti atsirado žmonių, kurie piktinosi mano humoru. Jis pakankamai juodas, kartais juokauju apie seminariją, mirtį, meilės reikalus. Kai kuriuos žmones, mačiusius mane prie altoriaus, tai šokiravo. Tačiau aš manau, kad humore neturėtų būti tabu.
Be to, humoro tikslas – ne vien tik prajuokinti žmones. Komikai dažnai po savo juokeliais slepia labai rimtas, aktualias temas, kuriomis visuomenė bijo kalbėti. Man „stand-up“ scena yra būdas šnekėti apie nepatogius, stereotipais apipintus dalykus. Tai tarsi mano vaidmuo, todėl gaila, kad žmonės vis dar maišo privatų žmogaus gyvenimą su jo sceniniu veidu.
– O kuo dar užsiimate nuo tada, kai užvėrėte seminarijos duris? Apie ką svajojate?
– Esu pradinio ugdymo studentas, mokausi antrame kurse ir dirbu mokykloje jaunesniuoju mokytoju. Kai turiu laiko, mėgstu susitikti su draugais, su jais mokyklos laikais turėjome mėgėjišką roko grupę. Aš groju būgnais, o mano bičiuliai – elektrine bei bosine gitara.
Mano artimiausias planas – pradėti kurti vaizdo turinį „YouTube“ platformoje. Man tai bus naujas iššūkis, kuris, tikiu, suteiks dar didesnę saviraiškos bei tobulėjimo laisvę. Gyvenime svarbu siekti savo tikslų, tačiau svarbiausia nepamiršti jausti tame džiaugsmą ir malonumą, o visa kita ateina su laiku. Na va, baigiau kaip tikras kunigas, su pamokslu (juokiasi).
