Tokį kūrybos procesą jis vadina ir dovana, ir prakeiksmu, nes niekada negali atsipalaiduoti galvodamas, kaip stebimos net buitiškiausios situacijos galėtų sugulti į humoristinius scenarijus, rašoma pranešime spaudai. Tačiau tai ne vienintelis M. Bartuševičiaus gyvenimą lydintis paradoksas. Komikas šypsosi – kurti jį labiausiai motyvuoja jaučiama gėda žmonai Ievai. Kodėl? Pasakoja jis pats.
Viešojoje erdvėje esate ryškus, charizmatiškas, juokingas, o kuriamą turinį stebi tūkstančiai. Kaip atrodo ta gyvenimo pusė, kurią mato tik artimieji?
Joje – mano laisvalaikis, pomėgiai, veikla, kuri teikia malonumą. Štai neseniai nusipirkom sodybėlę. Dabar smagiausias laikas yra turėti dvi laisvas dienas iš eilės ir čia ramiai pabūti, pailsėti. Tik nusipirkęs sodybą pradėjau suprasti savo senelį – anksčiau man jis buvo mįslė.
Gimtojoje Vilkijoje prie namų yra daržas. Senelis ten leisdavo daug laiko, o su mama jam nuolat sakydavome: kodėl jūs viską auginat, juk daržovių galite nusipirkti parduotuvėje. Tai daug paprasčiau, nei visą dieną praleisti darže, keletą mėnesių laukti derliaus. Tačiau tada nesupratome, kad šis žemės plotas yra jo laisvalaikis. To seneliui reikia dėl savęs. Ne dėl mūsų ar daržovių ant stalo.
Dabar taip yra su sodyba. Ji – tiesiog mano dalykas. Noriu pabūti gamtoje dėl savęs. Mėgstu atvažiuoti, ryte išgerti kavos terasoje, ramiai mėgautis laisvalaikiu.
Galbūt ir meškerę užmesti?
Būtent. Patinka pamėtyti plūdinę meškerę, užkabinti kokią aukšlę ar raudę. Tik tai darau ne dėl žuvies, o dėl paties proceso. Nelabai moku žvejoti, bet man žvejyba leidžia atsipalaiduoti ir nusiraminti. Gera, smagu, jaučiu, kaip mintys pradingsta tolumoj. Atsisėdi ant lieptelio, įsitaisai, užmeti ir valandą niekas nekimba. Pasaka.
Tačiau žvejoju ne tik sodyboje. Būna, su žmona pasiimame valtį, išvažiuojame, išsirenkame kokį nežinomą ežerą, nuplaukiame į jo vidurį, užmetu meškerę ir sėdim.
Labai mėgstu visokį transportą. Žmona žino, kad geriausia dovana man – valtis, paspirtukas, baidarė, motoroleris ar kas nors panašaus.
Vadinasi, yra transporto priemonės, yra ir kelionės?
Teisybę pasakius, man labai keista girdėti, kai žmonės sako, kad mėgsta keliauti. Tai patinka visiems. Svarbesnis klausimas – kiek kelionėms skiri laiko, kaip keliauji. Jei tai darome su žmona, labiausiai mėgstame tyrinėti. Pavyzdžiui, pasiklysti nepažįstamame, svetimame, dideliame mieste ir viską apžiūrėti. Tokia galimybė, aišku, reta, bet, kai tik išvarom, keliaujam į kurią nors Europos sostinę.
O kokia kasdienybė Lietuvos sostinėje, Vilniuje?
Mano laisvalaikis iš esmės susijęs su darbu. Kai tik turiu laisvą minutę, įsijungiu „YouTube“ ir žiūriu kitų autorių video. Ką jie sukūrė, kaip tai padarė. Tačiau žiūrėdamas tokį turinį niekada neatsipalaiduoju. Nuolatos analizuoju.
Prisimenu, anksčiau, prieš kokius penkerius metus, vesdavau protmūšius. Būdavo taip: eini mieste, pastebi įdomių detalių, galvoji, galėčiau apie jas sugalvoti intriguojančių klausimų. Dabar tas pats, kai kuriu komedijas. Šis procesas mane persekioja ir kaip dovana, ir kaip prakeiksmas. Stebiu gyvenimą ir nuolat mąstau: galėčiau jį suguldyti į scenarijų. Kiekvieną valandą, kiekvieną dieną galvoju, ką sukurti. Reiktų daugiau laiko nei poros dienų visiškai išsijungti.
Tačiau sistema juk turi būti, antraip gyvenime neliks pusiausvyros. Tai kaipgi suvaldote kūrybinį procesą?
Scenarijus rašau kiekvieną savaitę. Anksčiau rašymą bandydavau atidėlioti, bet dabar tai – mano pagrindinė veikla. Kai tampi profesionalu, iš savo veiklos uždirbi duoną, negali nerašyti, nes niekas kitas to nepadarys. Todėl nereikia išsiknisinėti. Sėdi, dirbi ir rašai.
Žinoma, neretai procesas atrodo romantiškai. Tačiau iš tikrųjų rašymas yra ne romantika, o techninis darbas. Sėdi kasdien ir rašai. Pastebėjau, kad geriausios idėjos man gimsta naktį, nuo kokios antros iki ketvirtos valandos ryto. Kai jau būna blogai su visais darbais, žinau: mažiau pamiegosiu, bet pasėdėsiu prie scenarijaus ir baigsiu. Tada susikaupiu ir rašau, o kai norisi trumpam atsikvėpti, atsigeriu mineralinio vandens „Uniqa“ ir toliau rašau.
Esu išbandęs ir kitų technikų. Pavyzdžiui, viena itin skatina mano kūrybiškumą. Sugalvoju du žodžius ir bandau per vieną sakinį pereiti nuo pirmo prie antro. Turiu juos abu pavartoti taip, kad būtų juokinga. Taip sukuriu sakinį-bajerį.
Pastebėjau, kad labiausiai patinka ir pavyksta istorijų pasakojimas. Manau, tai mano stiprybė. Sugalvoju istoriją, tada ją apipinu įvairiais juokais. Kiti daro kitaip. Pirma sugalvoja juokelius, o tada juos sulipdo į vieną istoriją. Tačiau geriausia technika yra tokia, kokia tinka ir patinka pačiam.
Tačiau kūryba ir rezultatas visada žengia kartu.
Tikrai taip. Bet daugiausia prasmės pajaučiu iš paties kūrybos proceso. Labiausiai jaudina tas sėdėjimas ir rašymas. Kai paleidžiu video, žinau, kad viskas padaryta, žmonės jį žiūrės. Būna smalsu, kiek peržiūrų surinks, tad vis patikrinu. Bet jausmas toks, lyg vaiką išleidus į pasaulį. Atrodo, išėjo iš namų, o tu sėdi prie švaraus lapo ir kuri iš naujo. Tuomet šauna koks juokelis, video idėja, ir tai yra ta magiška įkvėpimo akimirka.
Drauge ir žinomumas, dėmesys, milžiniška auditorija?
Ir stresas. Jis atkeliauja kartu, bet yra geras, gali likti ir būti. Aišku, būna streso, kai paleidžiu video ir paskaitau komentarus. Anksčiau dar slėpdavau, kad to nedarau. Dar ir bandydavau save įtikinti, kad man nereikia žinoti, ką kiti galvoja, rašo. Bet supratau, kad negaliu kitaip. Todėl būna, jog atsidarau savo „YouTube“ kanalą ir kokį pusvalandį skaitau komentarus. Jei neištverčiau, tikriausiai to nedaryčiau. Tačiau jaučiuosi normaliai. Neretai atsiliepimai būna neblogi, nors atsiranda ir tas vienas blogas. Tuomet visą dieną apie jį galvoji, svarstai, ką atsakyti.
Tokiu atveju klausiate patarimo žmonos ar savo veiklą ir asmeninius santykius atskyrėte?
Su komentarais tvarkausi pats, bet Ieva mano kūrybą įkvepia labiausiai. Puikiai prisimenu, kai susipažinome, pradėjome draugauti, vėliau – gyventi kartu ir aš tada neturėjau daug veiklos. Tačiau ji buvo labai stropi. Ieva dirba medicinos rezidente, taigi stropumas yra privalomas. Tuo metu man buvo žiauriai gėda sėdėti namie ir matyti, kai ji tiek daug visko veikia, zuja kaip bitutė. Todėl tai mane stipriai įkvėpė. Būtent gėdos jausmas žmonai. Jis labiausiai ir motyvuoja netgi iki šiol. Abu esame karjeristai, norime užtikrinto rytojaus. Ne veltui ir žinome, kad dėl jo reikia gerokai padirbėti.
Ačiū už pokalbį!
