Apie tai jis buvo pranešęs socialiniame tinkle.
Ryžosi nugalėti kompleksus
„Facebook“ paskyroje patalpino savo nuotraukas ir rašė: „Mes visi turime kompleksų, absoliučiai visi, nesu sutikęs žmogaus, kuris teigtų kitaip, nebent tuo atveju, kai pameluodavo sakydamas: „Ai, žinok esu visiškai be kompleksų”...
Esu sutikęs daug gražių žmonių, kurie taip pat yra pilni kompleksų, tik vieni su jais gyvena, kiti jų atsikrato savo noru. Niekada negalvojau, kad įveiksiu šį savo nepasitikėjimo ir baimės barjerą ir kreipsiuosi į grožio specialistus, kurie gali man padėti. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš, nori save matyti gražų, sveiką, patrauklų, ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Žinoma, esame žmonės ir visi grožio sąvoką suprantame savaip.
Visada norėjau gražesnio smakro, ryškesnės apatinės žandikaulio dalies linijos. Prisigalvodavau, žinoma, įvairiausių būdų, kaip nuotraukose ar scenoje atrodyti būtent taip kaip ir noriu, kad ir ne su dailiu smakru.
Nuo pat vaikystės bijau kraujo, operacijų ir pačios ligoninės kvapo, ir labai esu laimingas, kad šiais laikais galima viso šito išvengti, o norimo rezultato pasiekti ir be visų šių nemalonių dalykų.
Aš savo ruoštu noriu tik padrąsinti visus, o neagituoti savo sekėjus /draugus - niekas kitas taip Jūsų nemylės, kol Jus patys savęs nepamilsite.
Kalbėdami ir atviraudami apie savo kompleksus, dažniausiai aplinkiniai mūsų nuoširdžiai negirdi, apart supratimo ir tiesiog išklausymo. Dažnai sulaukiame aštrios kritikos arba skambių frazių, jog esi graži/gražus ir kam tau viso to reikia?! Išprotėjai?!
Aš turiu savo tvirtą nuomonę, kad žmogus paperka savo vidiniu grožiu ar siela, bet reikia pripažinti, kad pirmasis kontaktas yra akių ir mes nužvelgiame visą žmogaus siluetą...
Revoliucija įvyko jau senokai, pagaliau ir vyrai darosi manikiūrą/pedikiūrą ir atlieka visas kitas dar kažkada anais laikais dar taip vadinamas “moteriškas” procedūras. Grožis neturi lyties.“ , - rašė vyras.
„P.S. Kritiką ir savo nuogąstavimus pasilikite sau, būkite laimingi, atsikratykite savo kompleksų ir pamilkite save iš naujo“, – pridūrė R. Kirilkinas.
Nebijo kalbėti apie lytinę orientaciją
Garsus vyras, neslepiantis savo lytinės orientacijos, palaiko LGBT bendruomenės veiklą ir kovoja už lygias teises. Visgi garsus dainininkas prisipažino, kad dar mokykloje kentė tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. „Sveiki, aš esu Ruslanas iš Telšių ir man šiuo metu yra 35-eri metai.
Gimiau ir augau nepasiturinčioje šeimoje, niekada to nesigėdydavau, bet paprasčiausiai matydamas visa tai aš suvokiau, kad kitaip ir būti negali, bet nuo pat mažens prasimanydavau kaip užsidirbti pinigų: rūbams, plaukų želei ar saldainiams, na, o už likusius, žinoma, maisto produktams, kaip kalbėdavo tuo metu suaugę žmonės, kad buvau visai geras vaikas, nors iš tokios šeimos, tai girdėti man visai nepatikdavo.
Gyvenau name/bute, kurio langai buvo tiesiai į senąsias kapines, kurias kiekvieną rytą tekdavo pereiti, kad pasiekčiau mokyklą, šis kelias būdavo trumpiausias, užtrukdavau vos 5 minutes neskubant, bet tikrai ne pats jaukiausias, tad ankstyvais žiemos rytais aš pasirinkdavau kitą kelią į mokyklą, kad ir ilgesnis jis būdavo.
Nuo pat pradžių mokykla ir mokinių kiekis atrodė toks milžiniškas, kad kartais bijodavau joje pasiklysti, bet kopiant laipteliais iš vienos klasės į kitą, pati mokykla pradėjo trauktis, mokinių skaičius mažėti, o aš dariausi vis labiau panašus į žmogų... Prasidėjo pirmieji flirtai, pirmosios simpatijos ir antipatijos, pirmieji konfliktai su mokytojais, pirmosios teisybės ir neteisybės, ir dar daugiau... Nebuvau mėgiamas vaikinų, anaiptol, buvau pajuokos ir smurto objektu, tiek dėl savo dar nemutavusio balso, tiek dėl merginų dėmesio man.
Žinia apie mane pradėjo sklisti garsiau ir greičiau, konkursas po konkurso, medalis po medalio, statulėlė po statulėlės, taip ir užgimė ta mano mažytė žvaigždutė, tas kitas gyvenimas, kuriame jaučiausi saugus ir tvirtas, kalbu apie muziką ir tikėjimą, šie du dalykai neleido man pasiduoti ar palūžti... Susidomėjimas manimi vis labiau augo kartu su klasiokų begaliniu noru mane sutrypti, sumenkinti, pažeminti ir sumušti, nes kitokių nebuvo ir negalėjo būti, visi turėjo būti vienodi, o čia kažkokį dar ir per LRT rodo „Dainų dainelė“ laureatų koncerte...
Mane jie vadindavo visaip, pats nesuvokiu iš kur jie traukdavo tokius žodžius, aš realiai nežinojau net jų tikrosios reikšmės, bet, matyt, auka duoda apie save žinoti ir nebyliai, spėju kad jie ne tik matė, bet ir jautė, kad esu kitoks visomis prasmėmis... Pasiskųsti, kad esu persekiojamas, mušamas ar žeminimas nebuvo ir kam, tiesą sakant, tad paprasčiausiai, kai visiškai palūždavau, aš praleisdavau pamokas, o kas keisčiausia, tie visi blogiukai manęs suspėdavo ir pasiilgti, bet tuoj pat po kelių akimirkų jie vėl sugrįždavo prie savo darbelių...
Bet ko norėti iš tokių klasiokų, kai net keli mokytojai su pasimėgavimu iš manęs tyčiojosi... Fizinio lavinimo mokytojas negalėjo matyti, kad esu fiziškai silpnesnis už kitus, bet vis tiek versdavo daryti tą patį, ką ir kiti, visiems buvo juokinga, tik ne man, viduje aš nuoširdžiai tikėjau, kad ne fizinis lavinimas mane užgrūdins tapti stipriu žmogumi, tad aš paprasčiausiai nebelankiau jo pamokų ir šiai dienai už tai turiu tvirtą 6-etą ir už tai aš jam dėkingas.
Mokykloje, kurioje aš mokiausi, buvo du Ruslanai, vienas jų „kitoks nei visi“ patyčių bei smurto objektas, o kitas scenoje, kuris priversdavo ir akmenį pravirkti, taip kalbu ne aš, taip kalbėjo žmonės. Esu dėkingas už kiekvieną man siųstą gyvenimo išbandymą ir patirtį, bet nuoširdžiai to nelinkėčiau niekam, nei priešui, nei Jūsų sesėms, broliams ar Jūsų vaikams...“, – skelbė jis.
