Dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ gimė iš daugiau nei 150 valandų Skiručių bendruomenėje filmuotos medžiagos. Filmo režisierius V. Puidokas kartu su kino operatoriumi, už filmo kinematografiją Talino kino festivalyje šiais metais apdovanotu Linu Žiūra ir garso režisiere Lina Semaškaite-Blėdiene Kelmės rajone, atokiame kaime, stebėjo priklausomų asmenų bendruomenę.
Apie ją turėjęs pasakoti filmas vis dėlto žiūrovams atskleidė kur kas daugiau temų. Aukštyn kojomis sumanymą apvertė vyrų bendruomenėje atsidūręs paauglys, kurio istorija leido atidžiau pažvelgti į globojamų vaikų problemas, į paauglystės išgyvenimus, smurtą, meilę ir nemeilę bei daugybę kitų svarbių jausmų bei emocijų, rašoma pranešime spaudai.
Kiekvienais metais į atokiame vienkiemyje įkurtą Skiručių vyrų bendruomenę atvyksta ir išvyksta dešimtys žmonių – buvusių kalinių, benamių ar gatvėje atsidūrusių vyrų. Dauguma jų kovoja su priklausomybėmis ir dvasios žaizdomis, kurios juos čia ir atvedė. Jie nebeturi ko prarasti – išbandę oficialius reabilitacijos centrus, anoniminių alkoholikų programas, psichologų pagalbą, bendruomenėje jie puoselėja dar vieną viltį prisikelti.
Vis dėlto tikruoju filmo centru tampa keturiolikmetis paauglys Matas, kurio ir vaikiškas, ir tuo pačiu suaugėliškas elgesys bendruomenėje išryškina įtampą tarp skirtingų, priklausomybės paženklintų kartų.
Filmo premjera Lietuvoje įvyko šių metų festivalyje „Kino pavasaris“. „Murmančios širdys“ kelionę po šalies kino teatrus pradėjo su puikiomis kino kritikų recenzijos ir nevienareikšmiškais žiūrovų atsiliepimais. Filmo kūrėjų komanda norėtų, kad filmą pamatytų ir į diskusijas įsitrauktų kuo daugiau įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žiūrovų.
Su filmo režisieriumi V. Puidoku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Užaugai netoli vietos, kur gyvena tavo filmo herojai. Norime mes to ar nenorime, bet praeitis mus veikia?
Gimiau vos už penkių kilometrų nuo sodybos, kurioje filmavome. Mano tėvai iki šiol gyvena netoliese, mama priklauso tai pačiai religinei bendruomenei, su filmo herojumi Žanu ji kas savaitę susitinka maldos grupėje. Filmuoti gimtinėje apsisprendžiau per pandemiją, man atrodė, kad karantinas Skiručių bendruomenėje neveikia, vyrai čia išgyvena kur kas didesnes problemas.
Bendruomenė prisileido tave labai arti. Be stipraus empatijos jausmo tokioje situacijoje – nė iš vietos. Kaip tau pavyko savo viduje nubrėžti ribą, ką galima filmuoti, o ko negalima?
Empatijos pamokas išmokau gana anksti. Kartą, dar savo karjeros pradžioje, vieną savo herojų parodžiau ne taip, kaip norėjau. Paskui ilgai dėl to gailėjausi.
Man atrodo, kine dirba tikrai jautrūs, empatiški žmonės. Būdamas aikštelėje stengiesi fiksuoti kuo daugiau, niekada nežinai, ką nufilmuosi ir ko prireiks montaže. Norėjau, kad filme santykis tarp bendruomenėje atsidūrusio paauglio ir senbuvių vyrų nebūtų vien neigiamas, kad žiūrovas pastebėtų esant ir šiltų jausmų. Nuramina, kai pastebi.
Ar gali taip būti, kad stipri empatija išties trukdytų sukurti skandalingą filmą?
Kažkaip ne taip viskas dokumentikoje veikia (šypsosi). Net ir kurdamas filmą apie antagonistą, vis tiek turi paaiškinti jo motyvaciją, surasti jame kažką, kas žiūrovui sukeltų simpatiją. Kurdamas filmą „Padre del Medico“ apie Brazilijos džiunglėse dirbusį ir gyvenusį lietuvį misionierių Aleksandrą Bendoraitį, juk irgi atradau gražių jo darbų.
Mane labiausiai traukia įdomūs žmonės, keliantys klausimus, galintys ir manyje, ir žiūrovuose sužadinti jausmus, turintys jėgos. Tokie žmonės dažnai būna daugiaprasmiai, kai kurias jų savybes galima mėgti, gerbti. Aš suprantu, gerbiu ir myliu savo filmų herojus, tačiau kartais jaučiu savo profesijos limitą – galbūt norėčiau stipriau juos parodyti, daugiau niuansų atidengti, bet negaliu – varžo kino kalba.
Jei „Murmančiose širdyse“ pasaulį rodau iš Mato perspektyvos, tai juk kai kurie dalykai jam atrodo kitaip nei man. Galbūt – jautriau, trapiau, jausmingiau. Man atrodo, kad gyvendami mes ir mokomės empatijos – vis daugiau patiriam, vis daugiau suprantam ir pažįstam kitus.
Nuo vaikystės buvai daug girdėjęs apie Žaną ir jo įkurtą priklausomų žmonių bendruomenę. Kodėl atsisakei minties kurti filmą būtent apie jį?
Žanas labai įdomus žmogus, tačiau kai susipažinome arčiau, supratau, kad jo istorija stebimajai dokumentikai, kuri pasakoja apie dabarties procesus ne visai tinkama, šiandien jis gyvena gana aiškų savo gyvenimą, o tie žmonės, kurie atvyksta į bendruomenę, eina per kažką ypatingai stipraus.
Ir ne tik tie, kurie atvyksta, bet ir tie, kurie ten gyvena ilgą laiką. Turiu prisipažinti, kad vienu metu filmas buvo įstrigęs, neradau protagonisto arba herojaus, juk vyrai bendruomenėje nuolat keičiasi – atvyksta ir išvyksta. Filmuodamas „Pasienio paukščius“ buvau susidūręs su vidutinio amžiaus vyrais, jie kiek sunkiau atsiveria, statusas jiems – patogu.
Kai į bendruomenę atvyko Matas, iškart pajutome skirtumą, nes jis viską išgyvena jautriau, emociškai. Toks ir yra stebimosios dokumentikos tikslas – stebėti, kaip žmogus keliauja per svarbius jam įvykius, kaip jis keičiasi. O tai, kas vyksta, turi įtraukti ir žiūrovą. Nors etinių dvejonių, ar reikėtų filmuoti, išliko iki pat proceso pabaigos.
Pasiryžti filmą pradėti šiek tiek lengviau buvo, nes nuo pat pradžių su Žanu sutarėme dėl to paties tikslo: kalbėsime apie priklausomybes. Ir jei kažkas, pažiūrėjęs filmą, apie tai susimąstys arba netgi imsis veiksmų, vadinasi būsime pasirinkę teisingą kryptį. Šis susitarimas atvėrė daug durų, bendruomenė mumis pasitikėjo, pasidalino savo gyvenimu.
Kiek laiko užtruko, kol bendruomenės nariai priprato prie filmavimo kameros? Ar lengvai jus prisileido?
Bendruomenėje gyvena žmonės, kurie retai susiduria su kinu, gal net filmų nežiūri, kine nesilanko. Jiems iš pradžių buvo gana sunku paaiškinti, kad mes nesivaikome sensacijų. Mūsų sėkmė labiausiai priklausė nuo santykio, kurį susikūrėme.
Daugiausia dirbome su žmonėmis, su kuriais geriausiai sutarėme. Tie, kurie pasirodydavo trumpai bendruomenėje, montaže natūraliai išnyko ir iš filmo. Kai pradėjome darbą, mėginau vyrams paaiškinti: jei slapstysitės, nieko gero nepadarysime, o juk norime sukurti nuoširdų filmą.
Tik negaliu sakyti, kad viskas buvo paprasta, būdavo momentų, kai tekdavo sustoti, nutraukti filmavimus, iš naujo ieškoti santykio. Emocijos bendruomenėje itin trapios, o nuotaikos labai greitai keičiasi. Sodyboje patirdavau ir didžiausią džiaugsmą, ir tamsiausias bangas. Viską išgyvendavome kartu.
Kai pradėjote filmuoti, Matas buvo dar paauglys. Kas jums davė teisę?
Susitikau su berniuko globėjais, pasakiau jiems, kad norime kurti filmą. Jie sutiko. Vėliau su jais gana daug bendravome, jie ne kartą buvo atvykę, esame nufilmavę ir juos.
Tačiau filme jų nematome?
Filmo veiksmas trunka metus, bendruomenėje. Neabejotinai pažiūrėję žmonės turės klausimų, kaip toliau viskas vystėsi, tačiau mūsų sumanymas – metai. Per juos personažai dalijasi savo intymumu, jausmais, išgyvenimais, savo siela. Tai – graži dovana, kuriuos perdovanoti negalima, reikia žinoti, kada pradėti ir kada užbaigti, atsisveikinti.
Yra visko daug ir prieš tai, kai pradėjome filmuoti, ir po to, kai filmą baigėme. Filmuodamas stengiausi suprasti kiekvieno filmo herojaus poziciją – globėjų, Mato, Žano, vyrų ir ją perteikti filme.
Ar tai reiškia, kad kiekvienas žiūrovas savo galvoje gali susikurti savo istoriją ir užduoti savus klausimus?
Tai man atrodo svarbiausias impulsas. Vienas bendruomenės vyras tuokėsi, galvojom, būtinai reikia nufilmuoti, sėkmės istorija, kurios negalime praleisti. Vestuvės vyko iškart po Kalėdų, sakau operatoriui Linui, važiuojam. Tose vestuvėse radom Matą, nuo tos akimirkos filmas pasikeitė, – kai tarp suaugusių vyrų pamatai mažą aviuką, apie nieką daugiau negali galvoti.
Nebeįmanoma kurti filmo apie vyrus, kai tarp jų atsiranda paauglys. Pamenu, važiuojam su Linu namo, svarstom – gerai čia ar blogai? Filmuoti? Nefilmuoti? O gal patiems įsivaikinti? Ir dar daugybė klausimų, į kuriuos ir šiandien neturime atsakymų. Norėjosi jais pasidalinti su žiūrovais, tikiu, kad jie taip pat skirtingai sau į juos atsakys.
Man atrodo, kad Matui mes praskaidrinome dienas, o ir jis mus kažko išmokė.
Ką tu, asmeniškai, iš šio filmo išsinešei?
Daugybe dalykų. Ir taip nutinka su kiekvienu filmu. Iš pradžių tarsi veda profesinės paskatos, o vėliau paaiškėja, kad prisilietei prie to, kas tave jaudina, kas asmeniškai svarbu. Rodos, įdomi bendruomenė, vyrų portretai, daug veiksmo, emocijų, o kai neri giliau, žiūrėk, gal čia ir mano istorija? Gal ir mano šeima su tuo turi kažką bendra?
Pradedi kalbėtis su draugais, paaiškėja, visa karta panašiai užaugo – vienas iš tėvų turi priklausomybę, tau irgi pažįstamas emocinis nestabilumas. Vienu metu atrodė, kad visas pasaulis aplink mane yra būtent toks. Laimei, taip nebemanau.
Žano bendruomenėje pajutau gyvenimo užtaisą, – kai iš ten grįždavau, daugelis dalykų atrodė ne tokie svarbūs. Tai viena paskutiniųjų vietų, kur dar gali pakeisti savo gyvenimą. Jei nepavyks, nelabai kur daugiau ir yra važiuoti. Žinau, kaip nelengva Žanui: pas jį atvyksta žmonės iš gatvės, iš kalėjimo, iš ten, kur nepavyko. Kiekvieną kartą galvoji, o kas toliau? Kaip toliau jam klostysis? Žanas kiekvieną atvykėlį mato kiaurai ir dažniausiai žino, kuris liks, o kuris po kelių dienų išvažiuos.
Aš ir pats patyriau aštrių išgyvenimų, klausiau religinių klausimų, toji vieta yra įkrauta kažkokio fatališkumo. Žanas tiki Dievą, pasikliauja jo valia, būdamas šalia jo, mėgini suprasti ir savo vietą. Kai kurias patirtis parsinešiau iš bendruomenės, o kai kurios ten ir liko. Vis dėlto santykių su žmonėmis vertė tikrai pasikeitė, tapo lengviau suvokti, kas išties svarbu gyvenime, o kas – ne.
Kartais svarbu tiesiog išsimėžti mėšlą iš savo širdies, kaip kad tie vyrai, o ir Matas mėžia jį iš galvijų fermos?
Mėšlo motyvas filme turbūt yra metafora, o taip pat - galimybė įsižeminti. Filmuodamas dokumentiką negali išgalvoti scenarijaus, fiksuoji tai, kas yra. Norėjau pabrėžti, kad tai, kas vyksta ekrane, man artima, kai augau, mašinos neturėjome, tėvai pardavė karvę, nusipirko automobilį.
Šiandien gyvenu visai kitokį gyvenimą, bet galiu pabūti tarpininku tarp to pasaulio, iš kurio atėjau ir pasaulio, kuriame esu dabar, tuo pačiu – tarp žiūrovų ir personažų.
Kai kūrėm filmą, buvo jausmas tarsi vedžiotų nematoma ranka, tarsi tau visai nereikėtų galvoti, spręsti, viskas tiesiog vyksta. Man visada patikdavo jausmas, kai atsidurdavau filmo realybėje, kai galėdavau vadovautis nuojautomis, džiaugtis ir liūdėti kartu su personažais, intensyviai gyventi jų gyvenimą. Argi tai nesusiję su tikinčio žmogaus pasaulio suvokimu ir mąstysena?
Turbūt tik reikia atrasti gerą istoriją? Argi sukurtum filmą, jei jos nebūtų?
Mano filmai – labai skirtingi. Galbūt labiau nei forma juos vienija tai, kad reikia išsukti iš šono, patekti ten, kur truputį baisu, nesinori, kur nedrįsti, kur ne tavo burbulas.
Trejus ar keturis metus vienoje temoje murkdaisi, o artėjant prie pabaigos, lyg ir nebenori apie filmą galvoti – klausimai, kuriuos sau kėlei, lyg ir atsakyti, emocijos išgyventos, o tau dar dvejus metus tame teks būti, nors ir paties gyvenimas per tą laiką stipriai pasikeitė. Tada norisi ramybės.
Dabar ir būni ramiai?
Pristatysiu „Murmančias širdis“ ir būsiu. Kai pradėjau režisuoti, dažniausiai filmuodavau po du filmus iškart. Dabar noriu sustoti ir suprasti, kaip pats jaučiuosi. Grupinė terapija tikrai veikia. Pats tuo įsitikinau.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
