Pasirodo, kad dėl Livetos Petras buvo pasiryžęs viskam. Vis dėlto, pačioje jų bendravimo pradžioje, netyčia yra ją ir stipriai nuvylęs.
Vieni Valentino dienos šventę dievina, o kiti – negali pakęsti, tačiau ignoruoti jos, kad ir kaip norėtųsi, nepavyksta niekam. Ne išimtis ir Kazlauskai.
„Mes su Petru dar turime jaunatviško polėkio, švenčiame visas šventes ir pernelyg daug nesigiliname – komercinės jos ar ne. Kaip tik, džiaugiamės, kad yra įvairios atributikos, galima pagražinti namus, kažką įdomesnio nupirkti. Kad tik daugiau būtų gražių švenčių, žmonės vienas kitam rodytų dėmesį, mylėtų ir rastų progų pasakyti vienas kitam tą gerą žodį“, – sako Liveta.
Anot jos, Petras visuomet buvo labai dėmesingas, tačiau ši šventė puikiai tinka tiems, kurie savo antrąsias puses pamiršta stebinti ir džiuginti be progos.
„Mano vyrui progos tam nereikia – jis man sako ir kad aš jam graži, ir kad jis mane myli, dėmesio skiria. Bet kiti vyrai – kitokie. Pavyzdžiui, mano draugės pasisako, kad jų antrosioms pusėms reikia progos, kad nupirktų gėlių, pasakytų gerą žodį. Kiekvienas žmogus skirtingas, bet manau, kad tegul būna kuo daugiau tų gražių švenčių, kad galėtume rasti sau tinkamą dieną išreiškti tuos jausmus“, – kalbėjo dainininkė.
Vis dėlto neretai galima pastebėti, kad šios šventės metu vyrai dovanoti ir stebinti yra linkę labiau, nei moterys. Liveta tam prieštarauja – anot jos, kiekviena moteris, pajutusi vyro dėmesį, turi į jį atsakyti.
„Vienos Valentino dienos metu mes turėjome važiuoti koncertuoti, tad iš anksto buvau viską suruošusi. Dukrai daviau nurodymus, ką padaryti Petro studijoje, kol mūsų nebus, kad grįžusi galėčiau jį nustebinti. Jaučiau, kad ir jis man, nors ir labai slėpė, yra paruošęs dovanėlę, tai dukra mano prašymu pripūtė balionų, pastatė dvi taures šampano, uždegė raudoną žvakę, o aš buvau jam paruošusi dar ir vyriškus kvepalus“, – gražią staigmena mylimam vyrui prisiminė L. Kazlauskienė.
Dainininkė kalbėjo, kad net ir iki šiol jiedu linkę vienas kitą stebinti dovanomis. „Kiti draugai stebisi – tai jūs dar švenčiat? Bet o kada, jei ne dabar? Nebešvęsime tada, kai jau nebegalėsime, nebeturėsime jėgų. Bet ir šiaip manau, kad dėmesys turi išlikti iki tol, kol būsime poroje, kol mūsų akys užsimerks“, – sako ji.
Kol nebuvo karantino, pora itin dažnai per Valentino dieną koncertuodavo, nes, kaip sako Liveta, jų dainos ne tik yra apie meilę, bet taip pat yra būtent iš jos ir gimusios.
„Atsimenu, visuomet juokaudavau: „Mielosios, jei jūsų vyras nesuprato, kad jūs jau laukiate bučinio, pabučiuokite jį pačios – dabar tokie laikai!“ Jei moteris pamatė, kad vyras nesusiprato nupirkti gėlės, tegul pačios jį pamalonina ir jam kažką nuperka, o į tą dėmesį jis tuomet tikrai atsakys“, – šypsojosi ji.
Požiūris į vyro ir moters santykį bėgant metams keitėsi – Liveta tai pripažįsta ir sako, kad ilgainiui išmoko nebebijoti savo simpatijų stipriajai lyčiai parodyti ir pati.
„Kai dar būdavau paauglė, aš laukdavau. Bet po to aš supratau, kad gyvenimą moterims reikia valdyti pačioms. Juk niekas nevyksta, jei moteris to nenori. Jei moteriai vyras nepatinka, jis jos nesužavės, niekur nenusives. Mes, moterys, turime daug galių, ir aš manau, kad tomis galiomis reikia naudotis. Aš ne visuomet laukiu, kol man parodys dėmesį. Jei matau, kad man jo trūksta, aš pati tą dėmesį išsiprovokuoju jį pati rodydama ir vėliau gaudama dar didesnį, nei tikėjausi“, – savo moterišką triuką atskleidė ji.
Atrodo, kad pora – tiesiog neišskiriama, o štai jų meilės pradžia galėtų būti verta filmo scenarijaus. Pasirodo, kad jiedu susipažino vestuvėse Tauragėje. Liveta čia padėjo šeimininkauti, o Petras lankėsi kaip muzikantas.
„Išeidamas jis man pasakė, kad jei norėsiu savo gimtadienį švęsti su muzikantais, galiu jį pakviesti. Jis sakė, kad atvažiuos ir padainuos man nemokamai. Atėjus mano gimtadieniui, bandžiau jį išsikviesti. Kadangi nebuvo mobiliųjų telefonų, reikėjo pašte užsisakyti laiką, išsiųsti telegramą pagal jo gyvenamą adresą… Paštininkė iškviesdavo pašnekovą ir būdavo galima susijungti“, – pasakojo dainininkė.
Vis dėlto čia nutiko itin žinomą moterį nuliūdinęs įvykis: „Deja, Petras neatėjo. Aš, aišku, labai susijaudinau, bet draugės ramino sakydamos, kad o ko aš tikėjausi? Juk tai – muzikantas, jis mane apgavo. O kad jis atvyks, buvau pasigyrusi visam savo šokių kolektyvui…“
Vis dėlto panašu, kad visko taip palikti Petras neturėjo, o ir priežastis, kodėl nė neatėjo su Liveta į paštą pasikalbėti, kaip paaiškėjo vėliau, buvo suprantama. Pas Livetą į Tauragę Petras atskubėjo iškart po savaitgalio, pirmadienį, kai žinomos moters šventė jau seniai buvo pasibaigusi.
„Susirado mane ir paaiškino, kad negalėjo atvykti, nes ir paties gimtadienis buvo. Jo gimtadienis rugsėjo 21-ąją, o mano – 20-ąją. Nežinodamas, kur aš gyvenu, ir kaip mane rasti, jis atvažiavo į Tauragę, į tą patį adresą, kur tąkart vestuvėse grojo, ir bandė mane visaip susirasti. Kai žmonės nori – viską gali. O dabar žmonės sėdi prie kompiuterių, virtualioje erdvėje, bet nėra to energetinio ryšio, drugelių pilve“, – kalbėjo ji.
Tiesa, tai – ne vienintelis romantiškas gestas, kuriuo Petras lepino Livetą. „Žiemomis, kai būdavo labai šalta, aš keldavausi 6 ryte ir eidavau į darbą per geležinkelio bėgius, vėliau pėsčia per kalnus. O kai Petras žinodavo, kad aš – naktinėje pamainoje, jis atvažiuodavo prie gamyklos ir ten manęs laukdavo, kad mane parvežtų namo. Vien tam jis suvažinėdavo apie 250 kilometrų!“ – prisiminimais baigė dalintis L. Kazlauskienė.
