Tiesa, moteris prisipažįsta – karantino apribojimams nesitraukiant, tenka kovoti ir su liūdesiu.
Pasiilgo publikos
„Norim dainuoti, norim suteikti žmonėms ir patys sau džiaugsmą. Žinot, kaip žmogus įpratęs gyvenime darbuotis. Gavosi kaip gavosi. Labai labai laukiam, pasiilgom dainų, pasiilgom žiūrovų. O kaip jau bus – matysim“, – kalba V. Katunskytė. – „Jau labai nusibodo. Visas džiaugsmas – kai nuvažiuoji į Akropolį ar Maximą pasivaikščioti su kauke, klausykit. O daugiau nu kur tu gali – niekur. Norisi ir susibėgti su draugėm. Visas bendravimas telefonu.“
Pasak V. Katunskytės, įkopus į šeštą dešimtį, kūnas vis dažniau primena apie moters amžių: „Žinot kaip rusai sako – senatvė nėra didelis džiaugsmas. Vis tik šešiasdešimt su uodegėle, žinot kaip yra. Žiūrėkit, kiek jaunimui būna bėdų ir nelaimių. Tai kol dar gali kalbėti, juoktis, tai dar reikia džiaugtis. Jau tokių metų turi paskaudėti ir čia ir ten. Paskauda kur nors – kokią tabletę praryji ir vėl gerai. Tiesa, gal reikia vietoj tabletės gero konjako išgert. Bus vietoj vaistų su kava, su arbatėle.“
„Bet jau, žinokit, karantinas uždėjo ant galvos tokią plytą, kad sakau, labai kažkaip liūdna. Žinot, kaip įpratę žmonės bendraut vieni su kitais, o dar tuo labiau mano toks darbas su žiūrovais. Būdavo su žmonėmis šposauji, juokauji, grįžus krenti į lovą ir be vaistų užmiegi. O dabar žiūri jau reikia. Dabar, supranti, žmogus uždarytas ir to nuovargio tokio nėra. Būdavo po vidurnakčio grįžti ir smingi, kaip liaudis sako – galėtų su lova išnešt. Dabar visiems taip yra, ne man vienai, visi laukia tų darbelių. Duok Dieve, kad nebūtų jau tų skaičių baisių, kad nebereiktų mūsų uždaryti“, – vylėsi Vitalija.
Vitaliją Katunskytę daugelis įsivaizduoja kaip nenustygstančią vietoje ir nuolat kupiną energijos. Moteris pasakoja, karantino metu veiklos randanti namuose: „Man savaitgaliais būdavo po septynis koncertus – šeštadienį kokie trys keturi, sekmadienį trys, nu faina. O dabar, kaip paukštelis po narvą savo bute keturių kambarių duoduosi. Nueini, va, pavalgai. Dabar kaip tik į virtuvę ėjau, galvojau, ką čia pavalgius. Kadangi esu silkinė – „žvejo dukra“, galvoju reikia silkės su pomidoriukais. Ką čia daugiau – žinios, serialai. Taip ir stumiasi dienos. Tai ačiū dievui, kad iš to liūdesio nepuoli kur nors į barą. Dabar daug kam daugiau psichologų pagalbos reikia, aš džiaugiuosi, kad man taip neatsitiko.“
„Į viską žiūriu pozityviai, su humoru. Primenu sau, kad ne tau vienai taip, o tūkstančiams. Sunku pasakyt, kaip čia bus. Vis mintyse pasimeldi žmogus, kad viskas būtų gerai. Kas galėjo pagalvoti, kad sulauksim variacijų tokių. Ką čia žmogus žinai, kas čia vyksta, kam čia paranku, neparanku... Pradėsim dirbt ir nuotaika bus geresnė. Aš – optimistė, visada su humoru. Lengviau pragyventi taip – su humoru. Žmogus į viską rimtai žiūrėdamas ir išdurnėti gali.“
Palangos neišduoda
Vitalija patikina – Palangoje moterį šiais metais tikrai išvysime: „Važiuosiu vasarą į Palangą. Aišku nebūsiu ištisai visą vasarą, kaip anksčiau. Būdavo visas birželis, liepa, rugpjūtis. Dabar turiu visokių kitokių užsakymų – miesto švenčių, pokalbių. Neaišku, kaip sutilpsiu. Bet laisvo laiko kai turėsiu, būtinai atvažiuosiu. Po dešimt dienų mėnesio viduryje, manau.“
Moteris juokiasi – tenka rinktis tarp iš anksto numatytų honorarų ir mylimos Palangos: „Dėl to, kad su ta vasara Lietuvoje negali numatyti, kaip čia bus. Nėra ko įsivaizduoti, kad čia Turkija. Paskiau būna, kad atsisakai tų koncertų, už kuriuos iškart pasiūlomas honoraras, pasakius „čia Palanga, aš be jos gyventi negaliu“. Būna atvažiuoji į Palangą – žiūri oras šaltas, lietus lyja, lapai krenta. Žmonių nėra. Ir galvoji „nu kokia durna, honoraro atsisakiau“. Aš manau, kad geriau žvirblis rankoj, negu jautis lankoj. Dabar kur yra koncertai jau sutarti, reikia pirma tuos – visgi pinigėliai. O toliau jau matysim.“
„Žmonių nebuvo mažiau. Visą laiką buvo pilna. Dėl to, kad žmonės nuo karantino buvo pavargę ir pasiilgę jūros, tikrai norėjo dainų paklausyti. Tikrai negaliu pasakyti, kad būtų buvę mažiau. Palanga tapus savaitgaline – pagrinde dabar žmonės Palangoje penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Ir tai jau sekmadienį apretėja – išvažiuoja. Kai kas tik pasilieka iki pirmadienio. Aš kai pradėjau Palangoje dainuoti prieš dvidešimt penkerius metus, tai ten būdavo, atsimenu, pirmadienį antradienį tiek žmonių, kad „Basanavke“ praeit neįmanoma. Ne paslaptis, kad į Palangą jei nori atvažiuot visam mėnesiui, reikia neblogų pajamų. O savo atsargas dauguma jau išvalgėm, ką buvom atsidėję juodai dienai. Dabar reikia vėl pasitaupyt“, – svarstė V. Katunskytė
Moteris pasidalino savo neišsemiamo pozityvo šaltiniu: „Visko vyksta ir pas mane gyvenime. Matyt mano toks charakteris – aš linkus į viską žiūrėti su humoru, negadinti sau nervų. Gal tėvų tokia išauklėta, nežinau, gal ir mano pačios toks charakteris. Pabandykit, pamatysit, kaip viskas bus gerai – kaip per sviestą. O kai pradedi galvot, kaip viskas blogai – ir prisišauki blogų jėgų, blogos energijos. O aš va taip – jeigu reikia kur nors išeiti, aš apsirengiu, pasižiūriu į veidrodį ir galvoju – nu visai gražiai tu čia atrodai, graži ponačka, nu vaikeli tik pirmyn, nepasiduok. (juokiasi) Ir su kuo besusitikčiau ar telefonu besikalbėdama – aš visada taip. Ir viskas faina. Aišku, priklauso ir nuo charakterio – būna gi žmonės, rūškani visą dieną. Aš sakau, Dieve, ko jūs surūgę – juk viskas gerai, svarbiausia, kad bombų ant mūsų niekas nemėto. O toliau viską išgyvensim. Šaldytuve visko turim.“
Norėjo būti Olialia pupyte, o gavosi Katunskytė
Dainininkė juokauja, esą su svoriu kovoti jau pabodo: „Kaip aš sakau – Dievas davė moteriai daug. Kad balso davė – ačiū, nežinau net Dievui ar tėvams. Bet, kad vat to kūno per daug – tai visą gyvenimą kaip su šakėm traukinį puldinėju su svoriu. Dabar žiūriu, kad medikai jau prieina prie išvados, kad jeigu genetiškai atsineši tą savo visą grožį, nu tai ką su juo daryt. Viską dariau aš su tuo svoriu, ir operavausi, diržus dėjau ir čiut nenumiriau, vos sepsis nesigavo, vėl išėmė, vėl kilstelėjo. Dabar panašiai laikosi vienodai.“
„Aišku, suplonėt norėtųsi, tas viršsvoris nėra kažkas gero, bet ką padarysi. Ai, kaip aš sakau, jau tokių metų, kas belieka, jau Dievulis davė. Mes visi norim būti ir gražūs, ir liekni, ir talentingi, ir diplomuoti. O ką gaunam, tą – reikia džiaugtis. Man draugė sako – nebūk nagla Vitalija, nori būti ir figūringa, ir graži, ir talentinga – palik biški kitiems. Nu ką dabar, nelipsi į duobę gi. Norėjau būti Olialia pupytė, bet gavosi Katunskytė“, – kvatojasi Vitalija.
„Jau mane publika pamilo tokią, klausykit. Tai ačiū, kas klauso dainų, gerbia, myli. Reikia mylėti save tokį koks esi ir nėra čia ko. Būtų neįdomu, jei visi būtumėm šešiasdešimties kilogramų. Kam nepatinka, tas tegu nežiūri, o aš sulaukiu kasdien skambučių iš nepažįstamų žmonių, kurie sako, kad pasiilgo, myli, perka mano plokšteles. Dabar atlikėjų yra daug, visiems pasaulyje vietos užteks. Nežeminkim, nederkim – mūsų tauta mėgsta taip. Kai pradeda pilti srutas, tai nei žino tiksliai, nei girdėjo, nei matė, bet va svarbu savo nuomonę išreikšti. Palinkėčiau visiems kultūros, pozityvumo, mandagumo“, – pokalbį baigia žinoma moteris.
Teksto autorė – žurnalistė Laura Blaževičiūtė
