– Vienų nuvertinama, kitų – pervertinama, dar kiti į šią datą žiūri su ironijos gaidele, tačiau ką Jums simbolizuoja ir kokias emocijas ar prisiminimus kelia Kovo 8 diena?
– Dievinu gilias tradicijas turinčias šventes, šventes su savo prasmingais ritualais, religines ir istorinius įvykius pagerbiančias šventes. O kovo 8-oji man yra gėlių šventė, nes tą dieną jos yra visur – moterų rankose, ant prekystalių ir vyro glėbyje. Mano vaikystės ir ankstyvos jaunystės prisiminimuose – mes trys mūsų šeimos moterys su tulpėmis ir šypsenomis.
– Kalbant apie istoriją. 1950-aisiais aukštakulniai, šilko chalatai ir gerai atliktas makiažas buvo tai, kas moterį apibūdindavo kaip moterišką. Tuometinėse apklausose 53 procentai visuomenės teigė, kad būti moteriška reiškia būti „gera mama ir rūpestinga“, net 41 proc. respondentų teigė, kad „miela“ yra esminė moters savybė. Trys būdo savybės pagal Jus, kurios moterį paverčia moteriška?
– Man sunku apibrėžti, kas yra moteriška moteris. Ir moteris, sudeginusi savo gyvenimą ant stiliaus altoriaus, ir moteris, niekada nesegėjusi „Dior“ sijonų, o tik vilkėjusi vyriškus marškinius ir kelnes, yra moteriškos moterys. Gera mama, rūpestinga ir miela – koks siaubingai siauras moteriškumo apibūdinimas, į kurį save bandome įsprausti. Ne ten reikėtų fokusuotis. Ištikimybė savo gyvenimui, polėkis, kūrybiškumas, savo proto ir valios realizacija – tai pagrindinės savybės, kurios yra svarbios. Man pati gražiausia moteris ta, kuri suvokia, kokia didelė laimė šioje žemėje gimti moterimi.
– Tačiau moteriai šiais laikais nebepakanka būti tiesiog moterimi – jai dabar primetami ne tik įprasti, stereotipizuojantys vaidmenys (gera mama, gera meilužė, gera namų šeimininkė), bet ir nauji – gera vadovė ar gera specialistė, gebanti gerai uždirbti ir dar geriau investuoti. Ar jums neatrodo, kad su ta lygybe gavome šiek tiek daugiau nei galime suvaldyti?
– Man tikrai neatrodo, kad gavome šiek tiek daugiau nei mums reikia. Ir mums nereikia matuotis vaidmenų, kurių mums nereikia ar kurie mums nepatinka. Manau, kad moterys dabar yra pakankamai stiprios, kad galėtų pasakyti „ne“ – „ne, tai ne man, ne, aš to nedarysiu“. Tas žodelis „ne“ yra labai žavingas, nes mes pačios turime spręsti – mes esame savo gyvenimo moiros ir furijos.
– Kaip manote, ar įmanoma save nulipdyti iš naujo, kai rezultatas, dėl kažkokių priežasčių, netenkina – iš kovotojos Ksenos virsti Amal Clooney?
– Manau, kad gražiausia, ką turime, tai mūsų autentiškumas, todėl nereikia savęs lipdyti iš naujo. Savyje reikia ieškoti jėgos ir natūralumo. Ikoniškoji Amal Clooney gali mums tapti įkvėpimo šaltiniu, nes joje taip gražiai dera protas ir jausmingumas, elegancija, subtilus humoras ir jos profesinis ryžtas. Ir, žinoma, pasiaukojimas stiliui.
– Moteris ir jos knygos. Kokią vietą tai turėtų užimti jos dienotvarkėje? O gal ir neverta gailėtis, kad grožinės literatūros skaitoma vis mažiau – juk vis daugiau dėmesio skiriama profesinei literatūrai? Pasaulis keičiasi ir geidulingas anas kareninas keičia kitokio tipo moterys?
– Knyga kiekvienos moters gyvenime turi užimti tokią pat svarbią vietą, kaip dantų šepetėlis. Apsiskaitymas, domėjimasis politika ir sportu, menu, teatru, gebėjimas atskirti fovizmą nuo impresionizmo – kaip gi be šito? Išsilavinusios, plataus akiračio ir beprotiškai daug skaitančios moterys žavi aplinkinius, todėl brandžios protingos moterys ir pavergia daug jaunesnių vyrų širdis. Tokios poros yra labai įkvepiančios.
– Mergaitės moteriškumas ir taip, kaip ji mato bei priima pasaulį, formuojasi stebint savo mamą ir močiutę, kaip jis formavosi Jums? O gal labiausiai Jus, kaip moterį, suformavo literatūra, kurios labai daug skaitėte ir įvairios?
– Mama ir močiutė paliko labai gilų pėdsaką mano gyvenime. Mano močiutė, beje, gyvenusi Dzūkijos vienkiemyje, visada man sakydavo: „Jūrate, gerai mokykis ir mauk į Vilnių, nepasilik tokioje provincijoje, kaip Klaipėda.“ Ir aš visada juokdavausi. Nors gyvenu Vilniuje, dalis mano širdies liko Klaipėdoje. Šios dvi mano gyvenimo moterys išmokė mane siekti išsilavinimo, būti savarankiška ir turėti gilią atjautą kenčiančiam.
Kaip ir knygos – knyga buvo didžioji mano draugė, jaunystėje nuvedusi mane tam tikrais klystkeliais. Kodėl? Nes, paskaičiusi grožinės literatūros, įtikėjau, kad moteris turi būti labai paslaptinga, neapčiuopiama, fatališka, net šiek tiek egzaltuota, nes tik tokias moteris pamilsta vyrai. Vėliau knygos manyje išugdė stiprų estetinį poreikį, mados ir stiliaus pajautimą, iš knygų supratau, kad esu nuostabi tokia, kokia esu.
– Įvairių apibūdinimų, net klišių, apie moterišką moterį yra begalė – jie keitėsi bėgant amžiams, santvarkoms, net pačios moters gyvenimo etapuose. Jeigu reikėtų įvardinti žinomo menininko tapytą moterį ar kurio nors rašytojo sukurtą heroję, kuri Jums yra moteriškumo įsikūnijimas, kas tai būtų ir kodėl?
– Man moteriškumo įsikūnijimas yra Henry James romano „Moters portretas“ herojė Izabelė. Ji intelektuali, žaisminga, labai jausminga, klystanti ir nuolat ieškanti atsakymų. Be to, joje puikiai dera ištikimybė tradicijoms ir modernus mąstymas. Ir, kaip visos moterys, ji ieško paslaptingo, tolimo, pavojingo mylimojo ir visai nepastebi didžiosios gyvenimo meilės, kuri visada šalia. Tai taip moteriška ir liūdna.
– Psichologai teigia, kad be tėčių augančioms dukroms šiek tiek sunkiau suprasti moteriškumo vertę, kaip manote jūs? Ar tai reiškia, kad vyre, lyg atspindyje, moteris nuolat turi ieškoti savo moteriškumo patvirtinimo?
– Nemanau, kad mergaitė, auganti be tėčio, kitaip supranta moteriškumą. Savąjį moteriškumą regiu žiūrėdama į veidrodį – jame matau viską, kuo mane apdovanojo tėvai ir gamta. Jame regiu moters valią, kuri padeda įveikti gyvenimo sunkumus ir ramybę po sėkmingų dienų. Tiesa, tėčio akyse visada regėjau gilią meilę, ir tai tikrai suteikė daugiau pasitikėjimo bei meilės pačiai sau.
– Kokiais momentais jaučiatės labiausiai moteriška, o kokiais jis pasislepia po kokiu nors kiautu?
– Pačia moteriškiausia jaučiuosi Paryžiuje, nes ten meilė ir pagarba moteriai sklando ore. Ten jaučiuosi žavinga ir suprasta. Būdama Paryžiuje, leidžiu sau švelniai koketuoti, žavėtis mane užkalbinusiu praeiviu ir labai drąsiai priimti komplimentus. Visada esu moterimi ir niekada nesigriebiu kitų vaidmenų, tik atvykusi į tėvų namus tampu moterimi–mergaite, nes ten esu lepinama ir nuo to labai gera širdyje.
– Sakoma, kad moterys puošiasi ne tiek dėl vyrų, kiek dėl kitų moterų. Dėl ko puošiatės Jūs?
– Aš puošiuosi dėl savęs, tai pagarba mano gyvenimui. Ir esu labai senamadiška, nes dabar madoje įsigalėjo paprastumas ir natūralumas, o aš dažnai būnu puošni kasdienybėje. Tai dabar taip nemadinga, bet man tai taip džiugu.
– Kokias sąsajas matote tarp suvešėjusios vartojimo kultūros (daugiau drabužių, aksesuarų, kvepalų ir gražių daiktų) ir moteriškumo? Ar laikais, kai didelė dalis moterų ryžtasi net drastiškoms plastinėms operacijoms, kad atitiktų kažkokius moteriškumo standartus, teisinga kalbėti, kad moteriškumo moterims šiais laikais trūksta?
– Moteriškumo moterims netrūksta, bet mums trūksta pasitikėjimo savimi – mes bijome savo metų. Man regis, kad vartotojiška kultūra po truputį turėtų pasitraukti, nes tiek daug dabar kalbama apie tai, jog mažiau yra daugiau. Ir stiliuje, ir gyvenime. Lietuvaitės yra nuostabaus grožio ir joms nereikia dešimties suknelių savo grožiui pabrėžti, o ir stilistai jau daugybę metų kalba apie garderobo kapsulę ir privalomus turėti kelis drabužius – tą jau seniai suprato prancūzės, ir jų gyvenimas tapo lengvas bei žaismingas.
– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos moterims?
– Taikos. Ir pirmas žingsnis į taiką – užgesinkime karus savo šeimose. Moterys, nekariaukite su savo mylimaisiais, nes kariauti su jais galima tik ankstyvą sekmadienio rytą tarp puodelio arbatos, kruasano ir baltų lovos patalų.
