Naujienų portalo tv3.lt kalbinta Erika teigė, kad praėję metai pažėrė daugiau malonumų, nei iššūkių – moteris mėgavosi į gyvenimą atėjusiu stabilumu, džiaugėsi matomais darbo rezultatais. Vienas iš jų – šią vasarą atšvęstas Erikos Vitulskienės mados namų penkerių metų jubiliejus.
„Sunku patikėti, kad jau užaugom iki tiek. Neslėpsiu, ši sritis – labai sudėtinga, reikalaujanti daug energijos ir prisitaikymo. Ne kas kitas, o aplinka ir įvairios situacijos diktuoja, kaip turi elgtis, kokias strategijas kurti. Dirbant tokį darbą labai sunku kažką planuoti, laikytis disciplinos. Mados pasaulis – viena sudėtingesnių sričių“, – tikino ji.
Erika atvira – atidarius mados namus teko išgyventi momentus, kai moteris nežinojo, ar kitą dieną verslas dar egzistuos: „Prireikė daug kartų paspirti save į priekį, nemažai teko ir šeimai atlaikyti. O ypač vyrui reikėjo apsišarvuoti kantrybe, pridėti ranką prie peties ir pasakyti – tu gali, pirmyn. Reikia suvokti, kad Lietuva nėra mados šalis, ši sritis pas mus yra labai tolimoje vietoje. Taigi, man tai buvo didelis iššūkis, juolab, kad dirbau su labai sunkia grandimi. Visgi galiu pasidžiaugti, kad jau skinu savo darbo vaisius – turiu pirkėjų ratą, iš kurių gaunu gražų atgalinį ryšį. Džiaugiuosi tuo, ką sukūriau savo moterims, o vienas geriausių įvertinimų man – bendravimas su klientėmis.“
Atvėrusi savo vardo mados namus E. Vitulskienė nestokojo ambicingų planų – kalbėjo apie verslo plėtrą į Vokietiją, Angliją ir net Ameriką. Moteris tikino neatsisakanti šių svajonių ir dabar, tačiau pripažino, kad šiuo metu visą energiją yra sutelkusi į Lietuvos rinką, kurioje darbo – per akis. Tiesa, pasiteiravus apie svajonių kartelę verslo kelyje, Erika atskleidė, kad didžiausios jos ambicijos susijusios visai ne su užsienio šalimis.
„Didžiausias mano troškimas – kad Lietuvos moterys labiau įsileistų į savo namus madą, suformuotų kitokį požiūrį į drabužį, jo struktūrą ir kokybę – tiek fizinę, tiek moralinę. Noriu, kad mūsų šalyje mada įgautų didesnę galią, sulauktų daugiau dėmesio. Tikiuosi, kad vieną dieną nustosime būti visi tokie patys, nebepirksime nekokybiškų gaminių, o parduotuvėse matysime ne tik marškinėlius, klasikines kelnes ir švarkus“, – kalbėjo verslininkė.
Nors Erikos kasdienybėje veiklos netrūksta, moteris atskleidė svajojanti išbandyti dar vieną veiklą. E. Vitulskienės planuose – savanorystė projekte „Sidabrinė linija“, kurioje savanoriai teikia emocinę ir informacinę pagalbą telefonu vyresnio amžiaus žmonėms.
„Labai daug galvoju apie senelius. Manau, kad ši amžiaus grupė yra labiausiai pažeidžiama Lietuvoje, gal net visai užmiršta. Ne tik dėl fizinio skausmo, bet ir dėl visuomenės atstūmimo jie tampa pikti, todėl reikia mažinti prarają tarp senjorų ir jaunų žmonių. Galvoju, kad pokyčius reikia pradėti nuo savęs“, – tikino žinoma moteris.
Kaip pasakojo pašnekovė, Vitulskių namuose ramybė – retas svečias, mat čia zuja moksleiviais jau tapę sūnūs Ajus ir Herkus. Pasidomėjus, kaip jiems sekėsi priprasti prie mokyklinės rutinos, Erika tikino, kad dėl kitoniško vaikų charakterio buvo visko.
„Jie yra labai greiti vaikai, kurie iš pradžių padaro, o tik po to pagalvoja. Na, o po to jau ir mes su Merūnu turime galvoti, – juokėsi Erika, – Jie tokie patys, kaip ir tėvai – emocingi, kitoniški, viską darantys iš širdies. O su tokiu požiūriu gyvenime būna visaip – kartais krenti žemyn, o kartais lipi į viršų. Taigi, su vyru esame jiems pagrindinė atrama, mėginanti tuos kalnelius kuo labiau sumažinti.“
E. Vitulskienės teigimu, sūnų polinkiai į tam tikrus dalykus buvo ryškūs jau nuo mažens: „Ajus skaito visus mokslinius straipsnius, labai domisi Titaniku. Vinstonas Čerčilis – mylimiausias jo politikas. Šią vasarą mokykloje gavome rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašą, bet mums jos buvo neįdomios, tad skaitome apie antrąjį pasaulinį karą. Herkus yra linkęs į sportą, veržlumą, naujus potyrius. Su juo visada turi judėti, eiti, žiūrėti. Ramiai mes nebūnam.“
Pasidomėjus, ko norėtų palinkėti sau 35-ojo gimtadienio proga, Erika ilgai nesudvejojo: „Pirmiausia – sveikatos sau ir savo artimiesiems, tai – didžiausias prioritetas. Tuomet linkėčiau sau tikro, artimo ir nuoširdaus žmonių rato, prie kurio galėčiau atsiverti, o jie man būtų sektinas pavyzdys. Ir dar trokštu gyvenime disciplinos, kad viskas vyktų pagal planą, o darbas neštų uždarbį. Nereikia meluoti – visi mes norime uždirbti ir turėti piniginę laisvę.“
