Kai dizainerė dar buvo maža, jos tėvai turėjo siuvyklą, tad joje mergaitė praleisdavo išties daug laiko bei dažnai stebėdavo siuvančią mamą, kuri ne tik pati visuomet mėgo puoštis, bet ir išskirtiniais drabužiais rengdavo dukrą.
Tas, nuo pat vaikystės lydėjęs, dėmesys aprangai, noras vilkėti išskirtinės kokybės drabužius su „polėkiu“, Mildą paskatino išmėginti modelio darbą bei vėliau gilintis į mados dizaino paslaptis Vilniaus dailės akademijoje ir Vytauto Dižiojo universitete kartu su Centrinio Lakašyro universitetu Anglijoje. Dabar kūrėja Vilniaus dailės akademijoje siekia magistrantūros studijų diplomo.
Savo šeštąjį pojūtį mados tendencijoms dizainerė kildina iš gebėjimo praeitį pritaikyti ateičiai – jos nuomone būsimos vizijos geriausiai atsiskleidžia, kuomet yra išmokstama istorija: klaidos, pergalės bei įsisavinamos visos jų padiktuotos patirtys. Būtent asmeninės patirtys ir tampa Mildos įkvėpimo šaltiniu. Kurdama dizainerė mėgsta sugretinti priešingybes – seną ir naują, vyriškumą ir moteriškumą, atletiškumą ir oficialumą,
Na, o naująją kolekciją, kartu su fotografe Justina Šuminaite, drabužių dizainerė nusprendė įamžinti Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, kuriame „negyvą gyvenimą“ gyvena kažkada buvę gyvi: „Iš gyvūnų belikęs tik jų išorinis kailis, kuris, tegali kelti prisiminimus. Visai kaip ir šioje kolekcijoje: raštais bandžiau perteikti vaikystės prisiminimus keliančius drabužius, tačiau iš tiesų tai tėra prisiminimų imitacija. Juk mes, gyvenantys šiandien ir čia, galime tik imituoti senąjį save“, – mintimis apie kolekciją dalinasi dizainerė.
Kaip ir daugeliui jaunosios kartos dizainerių, Mildai ypač svarbi tvari mada bei ekologijos problematika, tad kurdama ji stengiasi tausoti aplinką: kolekcijoje naudotos kokybiškos medžiagos, džinso likučiai, o visi audiniai dažyti tik organiškais dažais.
Apskritai, dizainerė tvirtina, jog nepakanka vien parinkti ekologiškus audinius ar naudoti ekologišką kailį, kad galėtum save vadinti tvarios mados dizaineriu. Kartais, anot jos, kur kas tvariau yra naudoti tikrą kailį, jau vien todėl, kad jis nenusidėvi, drabužį gali nešioti kelios kartos, o jei net ir būtų išmestas, natūralaus kailio rūbas gamtoje suirtų kur kas greičiau nei dirbtinis. Visai kaip tas, kuris jau seniai būtų sunykęs, jei nebūtų kruopščiai saugomas Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.
