Inga iš viso turi 3 sūnus – 24 metų Nojų ir 8-oje klasėje besimokančius Kernių ir Mantą. Pastarasis berniukas yra pasiimtas globoti iš vaikų namų. Moteris naujienų portalui tv3.lt atvirai papasakojo apie savo šeimą bei iššūkius, kuriuos visiems kartu teko išgyventi.
Tokį atvirą interviu I. Budrienė sutiko duoti dėl to, jog šventes dažniausiai suprantame kaip susibūrimą su šeima, tačiau, anot moters, yra ir tokų vaikučių, kurie neturi tėvų, tos šilumos. Dėl šios priežasties žinoma moteris nori paskatinti globoti ir kitus.
Žinoma moteris taip pat jau 12 metų vadovauja ir moterų klubui „Ad Astra“ – čia, kartu su bendramintėmis, ji organizuoja įvairias akcijas. Viena jų skirta Vilijampolės socialiniuose globos namuose gyvenantiems vaikams. Ir dabar Inga dažnai lankosi vaikų namuose, todėl puikiai supranta, kokią svarbią jiems turi namai, tėvai, ir kaip jie džiaugiasi apsigyvenę su šeimomis.
Mantas – berniukas, iš globos namų
Nepaisant to, kad apie tai, jog kartu su vyru yra vieno berniuko globėja, Inga kalbėjo jau ir seniau, tik nedaugelis žino, su kuo šeimai išties teko susidurti. Atvirai apie tai kalbanti švenčių organizatorė neslepia – jei pati neturėtų tokio vaikelio, apie kai ką, galbūt, nė nežinotų.
I. Budrienės sūnus Mantas lanko specialią Jono Laužiko mokyklą, skirtą vaikučiams, turintiems tam tikrus specialius poreikius.
„Kad kažkas ne taip, pastebėjau dar tada, kai Mantas buvo 1-oje klasėje. Jam buvo labai sunku mokytis. Iš pradžių abu su broliu vedėme į tą pačią mokyklą. Mokytoja vis sakydavo, kad Mantui yra sunkiau, bet jis turėtų „prasimušti“. Tačiau Mantui prasidėjo visokios psichologinės problemos, nerviniai priepuoliai, o ir šiaip, jis turi genetiškai paveldėtų blogų dalykų, agresijos protrūkių“, – apie pirmuosius požymius, kad berniukui sunkiau mokytis, pasakojo Inga.
I. Budrienė pasakojo, jog tada paprašė specialistų, kad Mantas būtų ištirtas, mat nors globotojų kursuose kartu su vyru jie buvo tikinami, kad vaiko raida atsilieka, ir vėliau, jam pragyvenus tokį pat laiką su šeima, kurį praleido globos namuose, viskas susitvarkys, iš tiesų reikalai nesikeitė.
Galiausiai buvo nuspręsta, kad berniukui tinkamiausia būtų lankyti specialią Jono Laužiko mokyklą.
„Mokyklos direktorė man patiko, o ir mokykloje dirba specializuoti pedagogai, kurie moka su tokiais vaikais dirbti. Mantas turėjo galimybę eiti į mokyklą su papildomu ugdymu – jam būtų buvęs priskirtas papildomas pedagogas. Bet man atrodė, kad tai atkreiptų ir kitų vaikų dėmesį… Mes pasikalbėjome su direktore ir ji mane nuramino, sakė, kad tikrai neverta išgyventi, ir kad jam šioje mokykloje bus geriau“, – pasakojo švenčių organizatorė.
Anot jos, mokykloje dirba psichologai, taikomos haskių terapijos, yra daug užklasinės veiklos: „Mantas, turbūt, lanko visus įmanomus būrelius – nuo futbolo, krepšinio, taip pat turi šiltnamius, kur augina daržoves. Mokykla turi tikrai daug teigiamų dalykų. O ir Mantui reikia to užimtumo, tos veiklos, kad jis niekur nenukryptų. Jie dalyvauja varžybose, buvo išsiųstas su mainų programa „Erasmus“ į užsienį.“
Tiesa, po rugsėjo 1-osios, kai į mokyklą pirmąkart atvedė savo sūnų, I. Budrienė ją paliko apsiverkusi – ją itin nuliūdino tai, kiek sveikų tėvų turi vaikučius su negalia. „Mantas dabar yra 8-okas, o toje mokykloje mokosi nuo 2-os klasės. Tačiau tik šiemet išgirdęs per televizorių, manęs pirmąkart paklausė, kas yra dauno sindromas? Vadinasi, jis net nepastebi kitokių vaikų – jam visi yra vienodi“, – pasakojo Inga.
Ir nors šeima iš pradžių sūnų į mokyklą veždavo kiekvieną dieną, galiausiai jiems buvo pasiūlyta palikti berniuką specialiame bendrabutyje. Dabar jie visi dažniausiai matosi savaitgaliais, arba tada, kai pats Mantas nusprendžia grįžti.
„Buvome leidę tai padaryti ir pernai, bet jis nuklydo, jam sudužo telefonas – jis nelabai moka saugoti daiktų. Porą valandų nežinojome, kur jis yra, labai išgyvenome, puolėme ieškoti. Pasirodo, jis sutiko draugus, ir visai pamiršo, kad reikia grįžti namo… Jį tikrai reikia kontroliuoti, tačiau jis labai nori būti savarankiškas“, – sakė I. Budrienė.
Šeima svarsto, jog Mantas minėtą mokyklą lankys iki 10-os klasės. Po to, tikriausiai, tęs mokslus profesinėje mokykloje. „Jam geriau sekasi amatai – skaičiuoti ir rašyti sekasi sunkiau. Bet visur kitur, jis yra labai darbštus ir gabus. Mums svarbiausia išauginti jį geru žmogumi, ir išgyventi tą paauglystės laikotarpį. Kai kurie sako, kad genetika nieko nereiškia, bet jam tikrai ji išlenda“, – atviravo moteris.
Kitas sūnus lengvo kelio taip pat neieškojo
Kitas Budrienės sūnus – Kernius – taip pat nusprendė pasirinkti nelengvą kelią. Kaip ir Mantas, Kernius šiuo metu mokosi 8-oje klasėje. Vis dėlto paauglys lanko ne paprastą mokyklą, o Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjų.
„Ten jie irgi turi savo režimą. Yra pamokos, karyba, jie ten ir žygiuoja. Vaikai iš mokyklos išleidžiami tik 17 valandą – jis negali išeiti pats, be tėvų raštiško sutikimo. Jei mes norime jį pasiimti, turime atvažiuoti, pasirašyti, ir tik tada jį išleidžia. Griežta tvarka, bet manau, kad berniukams tas griežtumas niekad nepakenkė“, – kalbėjo I. Budrienė.
Vis dėlto įdomiausia tai, kad ne tėvai, o pats Kernius pasirinko šią mokyklą. „Kernius yra labai protingas, ir pats norėjo į tą mokyklą. Mes nė nebūtumėme pagalvoję, kad jis į ją norėtų. Jis gimė neišnešiotas, neturėjo daug fizinės ištvermės, bet po 4-os klasės jis pasakė, kad viskas – į jokią kitą mokyklą neisiu, tik į tą. Sakė, kad senelis ir tėtis buvo kareivis, todėl nenori eiti į jokią kitą mokyklą. Aš dar jį bandžiau atkalbinėti, bet jis buvo labai užsispyręs. Net atliko tokį psichologinį testą, kuris parodė, kad vaikas turi labai daug noro ir motyvacijos. Dabar motyvacija praėjo, paauglystė“, – šypsojosi Inga.
Siekdami palaikyti vaiko motyvaciją ir toliau mokytis, Inga su vyru rado išeitį. Pasirodo, kad mokyklos taisyklės leidžia dvi dienas per savaitę vaikams iš mokyklos išeiti anksčiau, jei jie lanko specialų būrelį kitur. Savo ruožtu, sekdamas tėvo pavyzdžiu, Kernius pasirinko gitaros pamokas.
Tiesa, tai – ne vienintelis muzikos instrumentas, kuriuo groja berniukas. „Kernius, žiūrėdamas „YouTube“, per mėnesį išmoko groti sintezatoriumi. Atrodo, kad gimė neišnešiotas, turėtų viskas būtų sunkiau, bet jis tikrai labai gabus, nuolat stebina“, – pasakojo švenčių organizatorė.
Pagyrimų moteris negaili ir savo vyriausiajam sūnui Nojui – šis tapo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. „Turiu tris puikius sūnus“, – šypsojosi moteris.
Abu vaikai turi vienas iš kito ko pasimokyti
Mantas ir Kernius yra to paties amžiaus, vis dėlto Inga neslepia, kad abu vaikai – labai skirtingi, skiriasi ir jų pomėgiai.
„Mantas yra labai rūpestingas, nori būti naudingas, o Kernius, aišku, tuo naudojasi. Tačiau Kernius kartais jį mokina, o kartais jie ir mušasi – kaip ir kiekvienoje šeimoje. Jie stengiasi vienas kitą palaikyti“, – patirtimi dalijosi žinoma moteris.
Inga teigė pastebėjusi, kad Mantas dažnai yra linkęs kopijuoti brolį – šis jam tarsi pavyzdys.„Mantas dažnai nori ir telefono ar planšetės, bet gal jau tris yra sudaužęs. Jam lūžta, dūžta, tačiau viskas netyčia. Taip pat jis nelabai moka rašyti žinučių – sakiau, kol neišmoksi, tol naujo telefono negausi, pirma turi išmokti. O jis, gudrutis, dabar įrašo balso žinutes“, – pasakojo ji pridėdama, kad visuomet vaiką stengiasi motyvuoti siekti daugiau.
Švenčių organizatorė prisiminė, kad iki kol berniukams suėjo 7 metai, visur juos vesdavo kartu, tačiau vėliau Mantui tapo sunku susikoncentruoti, jis ėmė trukdyti kitiems vaikams.
„Jam labai gerai sekasi sportas, dalyvauja varžybose. Taip pat jam pavyksta ir visokie dirbiniai iš medžio. Sakau, kad jis nebus mokslininkas, profesiorius, bet bus geras kituose, vyriškuose darbuose. Jis labai padeda tėčiui, padeda mūsų baruose, sutvarko vaikų kambarius, moka užkurti pečių. Kernius viso to niekuomet nedaro – jie tarsi pasiskirstę“, – sakė Inga.
„Matau, kad knygą jam paskaityti yra labai sunku, prasideda tikra tragedija, tai neversi to vaiko juk per prievartą… Koncentruosimės į kitus dalykus. Svarbu, kad užaugtų geras žmogus, turėtų amatą. Jis – labai meilus, šiltas, komunikabilus, ir labai mandagus – Kerniui iš jo reikėtų pasimokyti“, – su meile kalbėjo žinoma moteris.
Kitų komentarai neišgąsdino
Inga atvira – kai aplinkiniams pasakė, jog ketina įsvaikinti berniuką, daug kas žiūrėjo nepatikliai, o ypatingai tai sustiprėjo tada, kai prasidėjo įvairios problemos.
„Per tuos 10 metų mes visokių momentų turėjome. Daug kas jau po pirmųjų priepuolių sakė, kad jį atiduotumėme, nes, neva, kuo toliau, tuo bus tik blogiau. Tikrai visko prisiklausiau. Bet paskui nuvažiavau pas vieną ekstrasensą. Jis sakė, kad Mantukas mums yra atsiųstas, ir kad mes nė negalvotume, jog blogai padarėme, kad jį paėmėme. Jis teigė, kad Mantukas pats mus susirado“, – sakė moteris.
Daug kas kritikavo ir tai, jog šeima Mantą atidavė į minėtą specialią mokyklą. „Jei nebūčiau pati su tuo susidūrusi, tikriausiai, tos mokyklos nė nežinočiau. Mantui dabar labai sekasi, jis – lyderis. Paprastoje mokykloje iš jo pasityčiodavo. O dabar jis turi krūvą medalių. Mokslas ten palengvintas, jis gauna geresnius pažymius, tuo džiaugiasi“, – pasakojo ji.
„Mes savo vaikams skiriame vienodai laiko. Galima gal būtų Mantą dar kažkur vežti, bet kažkokio stebuklo vis tiek nebus. Kai kurie siūlo mokyti individualiai, bet ar tai tikrai padės? Manau, kad ta mokykla yra pilna specialistų, ir jie žino, kaip tokius vaikus mokyti, ugdyti ir kaip su jais elgtis. Mes tikrai žinome, ko jam reikia. Čia net nėra ką diskutuoti“, – pridėjo švenčių organizatorė.
Galiausiai, I. Budrienė atskleidė, kad ir ją pačią dažnai apnikdavo abejonės. „Vėliau pagalvojau, kad, Dieve, net ir paprastose šeimose būna tiek bėdų, ir mums buvo daug bėdų ir su kitais, savais vaikais. Mantui galbūt reikia daugiau kantrybės ir meilės, bet tai ir duodi. Mylime Mantuką, auginame kaip savo ir niekuomet nesigailėjome priėmę sprendimą jį auginti savo šeimoje“, – besišypsodama sakė ji.
