Rolandas Skaisgirys (53) niekada nesigyrė savo pasiekimais, tačiau tikrai turi kuo didžiuotis. Baigęs krepšininko karjerą, Rolandas pasuko į televizijos prodiuserių verslą: šiandien kartu su komanda Lietuvą jis garsina lietuviškais filmais ir serialais, tokiais kaip „Nemylimi“, „Nekviesta meilė“ ir pan.
„Šiemet ypač daug darbo, daug projektų. Vasara tokia laisvesnė, praktiškai visą laiką su sūnumi keliavome – po Ameriką, Europą, įvairiausias futbolo rungtynes, daug laiko praleidome ir kaime. Vasarą skyriau vien sūnui, daug investavau į jo sportą“, – kalba vyras.
Daugelį verslų, žmonių gyvenimų ir darbų stipriai paveikė prieš kurį laiką praūžusi pandemija. Tačiau šis laikas vyrui nesustojo – jis toliau kurpė planus, įgyvendindavo ambicingas idėjas.
„Televizijos niekas nenustojo žiūrėti – žiūrėjo ir toliau, su kinu buvo sudėtinga situacija, ir dabar ji nėra lengva. Aišku, dėl karantino tikrai buvo nuostolių ne man vienam. Su televizija viskas buvo tvarkoje – atsirado daug naujų idėjų, projektų.
Pandemija iš tiesų pridėjo savų pliusų – pradėjau kitaip dirbti, taupyti, paskatino kitaip bendrauti ir vertinti bendravimą. Santykis netgi kitaip vystėsi. Manau, kad visada kai būna dugnas, iš jo tarsi išnyra kita pradžia, – atvirauja pašnekovas. – Žmogus, matyt, yra toks individas, kuris labai greitai prisitaiko prie esamų sąlygų. Be abejo – ne be nuoskaudų.“
„Net nesuskaičiuoju, kiek naujų idėjų man pavyko per pandemijos laikotarpį sugalvoti, įgyvendinti ir pradėti įgyvendinti“, – priduria jis.
Nors atrodytų, kad darbo ir naujų projektų televizijoje netrūksta ir visada yra su kaupu, vyras sako nebūtinai esantis iš tų, kuris nesėdi rankų sudėjęs.
„Aš esu toks, kad galiu tą pačią minutę spjauti, pačiame darbų įkarštyje nueiti ir atsigulti namuose ant sofos ir įsijungti serialą, ar vienas nueiti į kiną ir man niekas nerūpės. Nesu aš tas darboholikas, kurio galvoje vien tik darbai. Aš elgiuosi spontaniškai visada, kai man to norisi“, – apie save kalba vyras.
Itin vertina laiką su sūnumi
Jis sako, kad nors vis dėlto darbų laukia krūvos, geriausias jo praleistas laikas visada yra su devynerių sulaukusiu sūnumi Atu.
„Su juo būnu ir namuose, ir kelionėse, ir darbe. Su juo ne mokyklos laikotarpiu aš net važinėju ir į darbo susitikimus. Tiesą pasakius, kitaip aš net neįsivaizduoju gyvenimo. Mane net kartais gąsdina ta mintis, kai jis prašo pabūti vienas, be manęs“, – neslepia vyras.
Nors ir jo karjera krepšinio aikštelėje jau baigta, jis iki šiol neapleidžia sporto, kasdien treniruojasi ir savęs neapleidžia. Tai taip pat yra ir viena iš veiklų, kurios vienija jį su sūnumi.
„Mes turime daug bendrų dalykų su juo, kurie yra mūsų abiejų – sportas vienas iš jų. Jis yra prisigalvojęs visokių žaidimų, kurie daugiau įdomesni suaugusiems – jis kuria naujas valstybes, o aš tame kūrime privalau dalyvauti.
Manau, kad tokie žaidimai šiek tiek priartina prie esamos situacijos, prie karo. Aš nuo jo nieko neslepiu, jis pats apie karą skaito, juo domisi. Jo tie žaidimai dažnai būna intelektualūs, pritraukia prie esamos politinės situacijos. Manau, kad šios veiklos jam padeda atsitraukti nuo kvailų dalykų“, – priduria jis.
„Kadangi mes su juo sportuojame kiekvieną dieną, tikimės iš šios veiklos kažkokių rezultatų. Mano noras – išlipti iš lovos žvaliam ir kad sąnarių neskaudėtų, o jis galbūt net svajoja tapti geru krepšininku. Gyvenimas tai parodys“, – optimistiškai taria R. Skaisgirys.
Abu Ato tėvai – ir mama, ir tėtis dirba versle, glaudžiai susijusiame su žiniasklaida. Daugelį dalykų vaikas mato iš šalies ir domisi pačiais įvairiausiais dalykais. Pats Rolandas tikina, kad Atas – itin smalsus vaikas, tačiau nenori, kad sūnus kartotų tas pačias klaidas, kurias darė jis.
„Jis dar berniukas, bet labai domisi chemija, politika ir geografija. Šalia jo visą laiką yra tėvų – mamos ir mano darbas, jis jį visada mato. Mano noras yra toks: kad iš gyvenimo jis imtų tai, kas geriausia, – neslepia prodiuseris. – Ne viską, nes visame yra daug šiukšlių. Tačiau vis vien suprantu, kad gyvenime bus ir šiukšlių, nes jų neįmanoma išvengti.
Tačiau reikia stengtis, kad savo pasirinkimais jis gautų viską, kas geriausia. Ką jis nuspręs – ar būti geriausiu virėju, krepšininku, taksistu, mokslininku – tai jo pasirinkimas. Aš savo gyvenime esu perėjęs labai daug š*do ir manau, kad sūnus turi iš manęs išmokti imti tik tai, kas yra geriausia.“
Nors ir Atas jau artėja prie maištu persmelktų paauglystės metų, kaip sako Rolandas, jis visiškai nerodo „ožiukų“ ar aikštingo charakterio.
„Jei su visais vaikais būtų galima turėti tokį gerą santykį koks yra tarp manęs ir Ato, aš tokių vaikų galėčiau turėti iškart bent penkis. Su juo absoliučiai nėra jokių sunkumų – jei su juo keliauji, skrendi. Jis moka tinkamai elgtis ir visada žino, kaip deramai elgtis“, – šypteli jis.
