• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sakoma, kad populiarumas bei žinomumas turi savo kainą. Tiesa, sėkmės pasiekimui kartais reikia laiko – kiek ilgą bei staigių posūkių klotą kelią teko keliauti unikalaus balso savininkui, dainininkui Česlovui Gabaliui. Atlikėjas atvirai sako, kad išgarsėti niekuomet nesiekė, o muzikinė karjera buvo nusėta pačių įvairiausių išbandymų. „Kai tave pažįsta, atrodo, kad žemės po kojom nejauti, tau viskas leistina, o iš tikrųjų – niekas neleistina, tu toks pats žmogus kaip ir visi“, – dalinasi atlikėjas.

Sakoma, kad populiarumas bei žinomumas turi savo kainą. Tiesa, sėkmės pasiekimui kartais reikia laiko – kiek ilgą bei staigių posūkių klotą kelią teko keliauti unikalaus balso savininkui, dainininkui Česlovui Gabaliui. Atlikėjas atvirai sako, kad išgarsėti niekuomet nesiekė, o muzikinė karjera buvo nusėta pačių įvairiausių išbandymų. „Kai tave pažįsta, atrodo, kad žemės po kojom nejauti, tau viskas leistina, o iš tikrųjų – niekas neleistina, tu toks pats žmogus kaip ir visi“, – dalinasi atlikėjas.

REKLAMA

1964 metų lapkritį Estijoje riedančiame traukinyje pasaulio šviesą išvydo berniukas, vardu Česlovas. Judrią bei nutrūktgalvišką vaikystę jis leido Lietuvoje, Matuizų kaime netoli Varėnos.

Vaikystę jis prisimena kaip labai šviesų periodą, kuomet galėjo lankstyti, būti nerūpestingas. „Nebuvau ramus vaikas, mane reikėjo visą laiką prižiūrėti, kad ko nors nepridirbčiau. Po rūsius landžioti gi labai įdomu. Baisu, bet vis tiek traukia pažiūrėti. Buvo daug žalumos, aplinkui miškai. Prisimenu, kad su draugais pamiškėje į medį įkėlėme Lietuvos vėliavą ir pabėgome. Aiškinosi, kas ten, bet tylėjome kaip žemės. Nelabai supratome reikšmės, dar buvome maži, bet ją pakabinome ir pabėgome“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA

Č. Gabalis prisimena, kad net ir judri vaikystė vertė sustoti prie muzikos – šeima buvo muzikali, tėvas Česlovas mėgo brazdinti gitaros stygas, puikiai dainavo. Paskui jį sekė ir mažasis Česlovas.

REKLAMA

„Tėtis turėjo didelę vinilinių plokštelių kolekciją, labai gražiai dainavo, grojo gitara. Iš kartono išsikirpau ir sau gitarą, kuriai reikėjo stygų. Sukarpiau visą tėčio žvejybinį valą, nuo storiausio iki ploniausio, dėl ko jis tikrai neapsidžiaugė“, – pirmaisiais prisilietimais prie muzikos vaikystėje dalinasi dainininkas.

Teko rinktis namus

Mokantis ketvirtoje klasėje Česlovas sužinojo, kad jo tėvai skiriasi. Tėtis negalėjo prižiūrėti abiejų vaikų, todėl mažajam teko su tėčiu keliauti gyventi pas močiutę ir atsiskirti nuo sesės. „Tėtis parėjo iš darbo ir staiga mums pasakė, kad jam reikia pagalbos prižiūrint mane. Todėl nuvežė mane į vietą, kur mane galės prižiūrėti. Žinojau, kur važiuoju – dažnai vasaras leisdavau pas močiutę Plungėje. Sėdėjome kaime, žiūrėjome televizorių su sese ir kažkas pabeldė į duris. Sesuo, net neatsigręždama į duris, sako: eik, čia pas tave. Nuėjau, ten stovėjo mano draugas, sako: tėtis tavęs laukia. Nuėjau, susirinkau daiktus ir išėjau. Buvome šnekėję su sese, kad reikės vienam vykti su tėčiu, kitam su mama. Negalima palikti nei vieno, nei kito.

REKLAMA
REKLAMA

Sesers buvo labai gaila. Aš ją pabučiavau, apsiverkiau ir išėjau. Visą vasarą praleidau kaime: daug pusseserių, pusbrolių, plati giminė... Tėtis paprašė savo vienintelės sesers, kad mane prižiūrėtų. Tai mano antroji mama, kuri mane iki galo užaugino ir išleido į žmones“, – sako pašnekovas.

Tėvas dažniau būdavo kaime, tad Plungėje vienas likęs vaikas savo jėgomis turėjo įsitvirtinti naujoje aplinkoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pradėjęs mokytis mokykloje atlikėjas bene iškart pasuko muzikos link – pirmiausia buvo pakviestas į dainuoti mokyklos chore, paskui nuo estradinio ansamblio „Žemaitėliai“ jis pradėjo ir kelią į muziką.

„Scenos baimę turėjau išties didelę... Draugai tiesiog nešte mane nunešė į vidurinę, kur ansamblio „Žemaitėliai“ vadovas pasakė, kad aš gražiai dainuoju. Juozas Milašius sako: gerai, padainuok scenoje. Galvojau, kad nukrisiu tiesiogine to žodžio prasme. Kojos drebėjo. Ką dainavau, neprisimenu. Kažką išgirdo. Mums vadovas niekada nedrausdavo dainuoti užsienietiškų dainų. Eidavo viskas, kas mums patikdavo, iškart bandydavome įgyvendinti. Daug dainuodavome „Hiperbolės“, – prisiminimais dalijasi muzikantas.

REKLAMA

Blaškėsi gyvenime

Užsidegimas muzika Česlovą lydi visą gyvenimą. Nors pirmuosius žingsnius į sceną jis žengė labai nedrąsiai, tačiau vienuoliktoje klasėje, paniręs į garsų pasaulį, vos neliko kartoti mokyklos kurso. Visgi, laiku susiėmęs išlaikė egzaminus ir bandė stoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Deja, bet nesėkmingai, metus pradirbęs, Česlovas išvyko tarnauti Sovietų armijoje.

REKLAMA

Atlikęs tarnybą Č. Gabalis į Lietuvą grįžo be menkiausios minties, kuo užsiims ir kaip užsidirbs pragyvenimui. Išgelbėjo anksčiau susikrautas muzikinis kapitalas.

„Dainuoti norėjosi, bet nelabai žinai, kaip viską pradėti. Mano vadovas Juozas Milašius ir Petras Vyšniauskas grojo „Žemaitėliuose“. Milašius paskambino Petrui ir paprašė: gal gali paimti šitą bedarbį ir padėti jam? Jie paėmė mane kartu ir nuo to laiko prasidėjo.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po sunkumų ieškantis darbą į atlikėjo gyvenimą pasibeldė meilė – jis įsimylėjo antrąją žmoną Editą, su kuria susipažino taip pat scenoje ir gyvena jau beveik 30 metų. Pora susilaukė ir dukros Godos. Atėjus sunkmečiui koncertų buvo mažai, o ir žmonių į juos susirinkdavo nedaug.

„Šeimą buvo išlaikyti sunku... Vaikui nepasakysi, kad gal rytoj pavalgys. Labai sunku buvo su koncertais, mano pasirodymas kainavo 20 litų. Iš kaimyno pasiskolini 20 litų, vakare dainuoji, atiduodi, eini skolintis iš kito“, – pasakoja dainininkas.

REKLAMA

Žvaigždiškumas tikrai ne man“

Tiesa, Č. Gabalį dabar žinome, kaip grupės „Pelenai“ atlikėją – nuo šios grupės viskas ir prasidėjo. Vėliau – ir vaidmuo lietuviškoje roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Pats atlikėjas sako, kad kitų aktorių abejonės jo sugebėjimais privertė abejoti ir jį – todėl teko dirbti dar daugiau. „Aš pats bijojau, ar sugebėsiu. Bet padarėme“, – šypteli jis.

REKLAMA

Nuo to laiko nebereikėjo skaičiuoti ir paskutinių pinigų – su spektakliais atkeliavo ir žinomumas, plūdo gerbėjai.

Žvaigždiškumas tikrai ne man – aš jo nelaukiau, nesiekiau. Norėjau tik ramiai dirbti tai, kas man taip patinka. Kai gatvėje ar parduotuvėje prie manęs prieidavo žmogus ir prašydavo pasirašyti kur nors, supratau, kad tikrai man nepatinka tas perdėtas domėjimasis manimi ir populiarumas.

Aišku, kai tave pažįsta, atrodo, kad žemės po kojom nejauti, tau viskas leistina, o iš tikrųjų – niekas neleistina, tu toks pats žmogus kaip ir visi, tik tave labiau atpažįsta nei bet kurį kitą. Dabar čia tiek žvaigždžių, kad nežinau, kurio galima nepažinti, negirdėti, nežinoti“, – šypteli pats atlikėjas.

Artėjantiems metams pats atlikėjas linki tik dvasinių vertybių puoselėjimo: „Norėčiau, kad visi suprastų, jog gerumo per daug niekada nebūna. Blogio – per akis. Geriau siekime visi gerumo.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų