Tuomet moteris, keliavusi su savo penkerių metų sūnumi Bogdanu buvo apšaudyta. Ji metėsi ant sūnaus ir aplink juos pabiro namų griuvėsiai. Įvykio metu jos sūnui buvo sužalota kaukolė ir sutrikdyta psichinė sveikata, rašo abc.net.au.
„Prireikė maždaug dviejų valandų, kol mus ištraukė... o kitą dieną mano vaikas pavirto daržove, – sakė ji. – Jis turėjo išmokti viską daryti iš naujo. Vienintelis dalykas, kurį jis galėjo padaryti, buvo vaikščioti.“
Per aštuonerius metus trukusį karą šalies rytuose žuvo daugiau nei 100 vaikų, o dar daug daugiau buvo sužeista. Tačiau nuo tada, kai Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, šie skaičiai greitai išaugo, nes vaikai visoje šalyje susidūrė su karu.
Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro duomenimis, nuo vasario 24 dienos per savaitę buvo nužudyta mažiausiai 19 vaikų. Tarp jų buvo ir šešerių metų mergaitė, kuri įkliuvo į Mariupolio uostamiesčio apšaudymą.
Rusija tvirtino, kad jie nesitaikė į civilius rajonus, tačiau vaikų darželiai, švietimo įstaigos, ligoninės ir gyvenamieji rajonai buvo apšaudomi.
Karą išgyvenusių vaikų laukia dar vienas košmaras
Prasidėjus Rusijos invazijai, L. Pavlenka ir Bogdanas kartu su 70 kitų žmonių, tarp kurių buvo 40 vaikų, prisiglaudė mokyklos rūsyje. L. Pavlenka baiminasi, kad jos sūnus, kuriam dabar 13 metų, susidurs su nesėkmėmis sveikstant.
Ji sakė, kad Bogdanas daugelį metų reabilitavosi, iš naujo mokėsi pagrindinių įgūdžių, tokių kaip kalbėjimas ir naudojimasis tualetu.
„Bijau, kad mano vaikas negrįš į tokią būseną, kokioje buvo, – sakė ji. – Kai pradėjo skraidyti sviediniai ir prasidėjo sprogimai, mano sūnus, žinoma, išsigando. Kai mums pavyko patekti į prieglaudą, mano vaikas buvo toks išsigandęs, kad negalėjo nulaikyti rankoje šaukšto.“
Psichologė Ludmila Romanenko, dirbanti su labdaros fondu „Vaikų balsai“, sakė, kad regiono vaikai iš naujo traumuojami, rašo abc.net.au..
„Antrą kartą tai ištverti sunkiau“, – sakė ji.
Prieš prasidedant plataus masto karui, šeimos galėjo pasitraukti maždaug 50 kilometrų nuo fronto linijos ir saugiai gyventi, sakė M. Romanenko. Dabar, anot jos, Ukrainoje praktiškai niekur nesaugu. „Manau, kad tai pablogina situaciją“, - sakė ji.
Besitęsiantis karas Ukrainoje dabar kelia grėsmę 7,5 mln. šalies vaikų, teigia UNICEF. Kasdien vaikai yra priversti nakvoti rūsiuose, o kūdikiai gimsta slėptuvėse nuo bombų.
Kiti patiria sunkias ir ilgas keliones per šalį, kai šeimos bėga į saugesnes vietas, tokias kaip Lenkija, Rumunija ir Moldova.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Rytų Europos direktorė Irina Saghoyan sakė, kad ši patirtis vaikų galvose išliks daugelį metų.
Poliną persekioja košmarai
Oksana Didenko su dviem vaikais gyvena Hirske mieste. Ji sakė, kad jos 13-metė dukra Polina kadaise buvo linksma ir pozityvi mergaitė.
„Ji buvo tokia atvira ir... kai visa tai atsitiko, ji visiškai pasikeitė“, – sakė ji.
2015 m. pradžioje Polina išėjo pasivaikščioti su mama ir broliu, kai jų mieste įvyko apšaudymas, kuris smogė prie dujotiekio. Šeima per išpuolį nenukentėjo, tačiau Polina, kuriai tuo metu buvo penkeri, patyrė traumą.
Oksana Didenko sakė, kad nuo to laiko Poliną kankina košmarai ir ji nebegali būti triukšmingoje aplinkoje. „[Ji girdi] garsius garsus ir beveik praranda sąmonę. Jai labai bloga“, – sakė M. Didenko.
Polina visada buvo kūrybingas vaikas ir naudojo meną, kad atlaikytų karo įtampą, tačiau mama teigė, kad karas paveikė ir jos kūrybą.
„Dabar ji kuria košmariškas figūras iš plastilino“, – sakė M. Didenko.
Polina pasakojo, kad košmarai jai dažnai trukdo gerai išsimiegoti. „Sapnuoju, kad mus kur nors veda ir tada mus vieną po kito šaudo, – pasakojo Polina. – Visada pabundu išpilta prakaito“.
„Mes tikrai norime gyventi“
Pasak Irinos Saghoyan iš organizacijos „Gelbėkit vaikus“, vaikai, kuriems pavyksta pabėgti iš Ukrainos, susiduria su savo iššūkiais.
„Keliaujantys vaikai kelia didelį susirūpinimą, nes visos šeimos keliauja labai lengvai, turi mažai asmeninių daiktų, – sakė ji. – Jiems pakeliui reikia tiesiog visko – nuo maisto iki vandens, nuo šiltų drabužių iki sauskelnių.“
Vis dėlto daugelis kitų šeimų nusprendė likti karo zonoje, bijodamos, kad kelionės gali būti tokios pat pavojingos, kaip ir pats karas.
Liubovai Pavlenko ir jos sūnui Bogdanui pasirinkimas likti ar išvykti nebuvo lengvas lengvas.
Ji baiminasi, kad jie nepateks į Lvivo miestą. „Mes norime gyventi. Mes tikrai norime gyventi, - sakė ji. – Norime užauginti savo vaikus ir matyti šypsenas jų veiduose, o ne ašaras.“
