Interviu jis pasakoja apie darbą įtakingame festivalyje, „šeimos barnius“ su orkestru, egzotišką patirtį frakų salone, intriguojančius projektus su pasaulinio garso žvaigždėmis ir neįprastus atostogų kaime malonumus, ra6oma pranešime spaudai.
Gruodžio 5 d. Palangos koncertų salėje įvyks jūsų koncertas – skambės amžinai populiarūs Antonio Vivaldi „Metų laikai“. Šis daugiasluoksnis kūrinys kviečia perbėgti ir paties pastaraisiais metais, kurie buvo kupini neeilinių įvykių. Grįžkime į vasarą, į „Rheingau Musik Festival“, kuriame 2 mėnesius dirbote kaip „fokus artist“. Ką tai reiškia?
Man – akordeonistui – tai reiškia labai daug. Pastaruosius 4 metus judu ta linkme, kad akordeoną užkelčiau ant aukščiausio laiptelio klasikinės muzikos scenoje. O „Rheingau Musik Festival“ yra didžiausias privatus festivalis Vokietijoje, labai įtakingas, nes jį kuria žmonės, spaudę ranką legendoms, nuo Leonardo Bernsteino iki šių dienų dievukų.
Festivalio vadovas labai emocingai išreiškė padėką už mano indėlį į šį festivalį. Nepamiršiu akimirkos, kai per paskutinę vakarienę abudu atsiklaupėme vienas prieš kitą. Tai – simboliai, kurie įsirėžia atminty kaip paveikslėliai, bet kartu tai yra mano instrumento triumfas. O tai, kad už akordeono esu ir jį menine prasme valdau aš, liudija mano paties augimą.
„Rheingau Musik Festival“ rėmuose suskambėjo dvi išskirtinės, jūsų sugalvotos programos – „Da Vinčio sapnas“ ir „Naktis muziejuje“ su Philippe Cohen Solal iš „Gotan Project“. Vos jas paskelbus, akimirksniu buvo išparduoti visi bilietai. Vieną jų net teko kartoti. Koks jausmas tapti „sold-out’iniu” atlikėju užsienyje?
Šią vasarą įvyko labai aiški atskirtis, kai supranti, kad „brandas“ jau yra pastatytas ant tam tikrų kojų, vardas pulsuoja apie intrigą. Už kiekvienos mano programos pavadinimo slypi koncepcija, kuri nėra paviršutiniška, publika tai įvertinta ir akivaizdžiai matosi, kad bilietus išperka neatsitiktinai.
Du „sold-out“ koncertai įvyko šiame festivalyje, bet ką tik grįžau iš Ciuricho, kur irgi buvo visiškas „sold-out“, patys šveicarai organizatoriai stebėjosi, – sako, niekada šioje salėje nepasiekiame pilno bilietų išpardavimo. Žinoma, man tai – didelis laimėjimas, kai suvokiu šią dinamiką ir tai, kokioj skalėje esu. Išparduodamas koncertus tarsi gauni trumpalaikį atsakymą, kad viską darai teisingai, garantuotai sulauksi kvietimo grįžti. Bet kartu tai yra trapu: vieną dieną perka, kitą – gal jau nepirks. Kol perka, galiu tik džiaugtis.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukęs koncertas „Da Vinčio sapnas“ pakliuvo į siužetą, kurį Vokietijos ZDF televizija rodė per sekmadienio panoramą „Heute Journal“. Ko gero, tokį susidomėjimą lėmė ir intriguojantis instrumentas, kuriuo grojote – organetas. Tai – Leonardo da Vinci sukurtas akordeono prototipas?
Kai su „Arte“ televizija keliavome po Italiją, užsukome į akordeonų muziejų. Būtent ten išgirdau apie organetą. Praėjo pusė metų ir staiga gimė idėja sukurti tokią programą, kuri leistų pasikapstyti akordeono vystymo istorijoje, bet hipotetiniu kampu, nes šie instrumentai nėra giminingi tiesiogiai. Tačiau vien faktas, kad tokį instrumentą norėjo sukurti Da Vinci ir jeigu būtų sukūręs, tas organetas galimai būtų išsivystęs iki akordeono, domino vieną po kito kelti istorijos klodus. Dažniausiai programos mozaiką dėlioju, keliaudamas per laikmečius pirmyn – atgal. Bet šįkart kone akademiškai, nuosekliai keliavome nuo 1500-ųjų pabaigos iki šių laikų muzikos.
Organetą, pagamintą pagal Da Vinci brėžinius, susiradome per parą, Nyderlanduose. Kai jau jį gavau, maniau, Dieve mano, kaip su šiuo daiktu reikės elgtis – jis toks trapus, sukurtas labiau kaip konceptas, nei kaip instrumentas, kuris galėtų iškęsti kelioninį transportavimą, ir juo labiau – mano paties grojimą. Daugelis anų dienų instrumentų tokie ir buvo – nei gerai derėjo, nei buvo patikimi.
Kokioje vietoje aptikote organetą? Pas seną olandą, gyvenantį pajūrio užkampyje ir turintį muzikos prekių parduotuvę?
Tai buvo senukas, bet ne iš užkampio, buvo ir parduotuvė, bet ne muzikos prekių. (Juokiasi.) Mes su vadybininke Sonja po koncerto Vokietijoje sėdome į traukinį ir išvykome į Hagą. Ten mūsų laukė olandas, kuris gamina klavesinus, bet yra pagaminęs ir organetą. Tačiau tai – hobis, o pagrindinė jo veikla – frakų nuoma. Sužinojome, kad Nyderlanduose per mokyklos išleistuves įprasta dėvėti fraką, todėl tokie salonai itin populiarūs. Ir štai mes atvykstame, įeiname į parduotuvę, klientai renkasi frakus, meistro sūnus juos aptarnauja, čia pat išsitraukęs organetą lakuotais nagais juo pagroja. Duoda man pagroti – vos pradedu, įeina kiti frakų klientai... Jau tai buvo grynas sapnas. (Juokiasi.)
Išsinuomotu organetu Rheingau festivalyje atlikau vieną renesansinę pjesę ir vieną savo improvizaciją. Pasirodymas vyko XII amžiaus vyno saugykloje, lyg senoje koplyčioje, su didžiulėmis vyno statinėmis, tarp kurių sukurta ekskliuzyvi, unikali erdvė koncertams. Viena tų patirčių, kurios niekada nepamiršiu.
Nepamirštamas ir projektas su elektroninės muzikos kūrėju Philippe Cohen Solal, kurio vardas siejamas su kultiniu „Gotan Project“. Pats dar studijuodamas Londono Karališkojoje akademijoje esate kūręs elektroninę muziką. Galbūt pažintis su tokio lygio elektroninės muzikos žvaigžde inspiruoja tęsti kūrybą šia kryptimi?
Tokio tikslo neturiu. Bet jau daug metų buvo minčių kurti muziką, kuri apjungtų ir elektroniką, ir mano akordeoną. Visada tai įsivaizdavau kaip dviejų žmonių tandemą. Buvo bandymų, bet nė vienas taip ir neišsivystė.
Kai pristačiau idėją festivaliui ir vadybai, kaip pavyzdį paminėjau „Gotan Project“, nuo kurio svaigau dar būdamas 15-os. O tada natūraliai iškilo klausimas, kodėl tiesiog nesikreipti į juos? Nors kaip grupė jie nebefunkcionuoja, bet projekto kūrybinė kibirkštis – Philippe vysto solinę karjerą, pasirodo kaip DJ.
Ketinau vykti pas jį į Paryžių, bet mūsų abiejų darbotvarkės lėmė, kad bendravome nuotoliu. Pirmą kartą gyvai susitikome likus porai dienų iki koncertų. Susitikę sudėjome kartu ir jo, ir mano atliktus namų darbus, ir pavyko nuostabiai viską apjungti. Ko gero, tai – vienas didžiausią vidinę satisfakciją palikusių projektų. Nebuvo jokios trinties, kaip kartais nutinka tarp dviejų kūrybingų taškų. Buvo fantastiškai lengva ir gera muzikuoti, paliekant atvirą lauką improvizacijoms scenoje. Kita satisfakcijos banga – pritrenkianti publika.
Aš tikėjausi jaunos auditorijos, koncerto erdve neatsitiktinai pasirinkome privatų Wiesbadeno šiuolaikinio meno muziejų – kaip „Mo“ Vilniuje. O toje erdvėje susirinko žmonės, kuriems apie 60 metų, bet koncerto metu jie besąlygiškai pasinėrė į mūsų diktuojamo ritmo groove, ir, liaudiškai sakant, „tūsino“. Dėka šio koncerto ir pats muziejus atrado savo naujus kampus. Visgi ne kasdien žmonės tarp milžiniškų paveikslų šoka tango, kažkur tolumoje girdėdami grojantį mane ir Philippe.
Nejaugi po premjeros nepaklausėte vienas kito – kas toliau?
Sakėme, kad kitas toks koncertas privalo įvykti Luvre! (Juokiasi.) Tiesą sakant, turiu idėjų parodyti šią programą Lietuvoje.
Šiemet gimė dar vienas ypatingas duetas – koncertavote su smuiko virtuozu Daniel Hope. Didelis vardas! Judu pirmą kartą susitikote prieš pat renginį, turėdami itin mažai laiko surepetuoti programą. Patyrėte stresą?
Taip jau sutapo, kad mano grafike tuo metu atsirado Vokietijos prezidento lėktuvas, kelionė su vokiečių delegacija į Lietuvą. Danielis taip pat turėjo koncertų su orkestru, nebuvo prošvaisčių susitikti anksčiau, tad pasimatėme likus vos porai valandų iki koncerto!
Visą savaitę po aštuonias valandas per dieną kaliau programą, nes žinojau, kad turėsiu taikytis prie solisto – šįkart užėmiau antraplanį vaidmenį. Ir tai buvo viena tobuliausių visų laikų repeticijų! Iš akademijos laikų pamenu dėstytojo pastabą: blogiausia, kai muzikantai susitinka repetuoti ir pradeda kalbėtis, koks bus tempas. Anot jo, reikia kartu atsikvėpti ir tiesiog pradėti groti. O tada jau, jei kyla klausimų, aptarti. Mums su D. Hope daug diskutuoti nereikėjo, labai gerai vienas kitą jutome. Ne kasdien gali sutikti tokios pat muzikinės intuicijos žmogų. Bent aš taip jaučiausi, jis irgi atrodė patenkintas, o publika tiesiog ėjo iš proto. Panašu, kad šį bendradarbiavimą tęsime 2026 m. gruodžio ture per Vokietiją.
Dar vienas efektingas pasirodymas – Londono Wigmore Hall rugsėjį surengėte koncertą su Benjaminu Appl. Jau buvote pažįstami, tik dar neteko kartu groti šioje salėje?
Kūrybiškai bendraujame apie 5 metus. Mūsų dueto programa grįsta XIX-XX amžiaus pasaulio kultūrinių centrų tema: kūriniais lekiame per didmiesčius, nuo Vienos iki Paryžiaus, šiek tiek užkabindami Berlyną ir Niujorką.
Po daugiau nei 10 metų sugrįžau į Wigmore Hall, kur anuomet atlikau solo rečitalį. Sugroti koncertą šioje salėje svarbu, nes tai yra atspirties taškas aukštojoje klasikinėje muzikoje. Šįkart sugrįžome su labai stipria programa, sustyguota su Benjaminu, kuris gyvena Londone. Juokėmės – štai ir susitiko Londono gauja.
Pristatyti akordeoną mieste, kuriame vykdau dar ir pedagoginį darbą, reiškė tai, kad ten buvo beveik visi mano studentai iš Londono karališkosios muzikos akademijos. Didžioji dalis jų pirmąkart ir išgirdo mane grojant gyvai koncerte, kitą dieną akademijoje galėjome aptarti šviežius įspūdžius. Džiaugiuosi, kad studentai tokiu būdu galėjo geriau mane pažinti ir suprasti, apie ką kalbu klasėje, kai aiškinu, kad norint prakalbinti akordeoną, turi labai gerai mokėti išgirsti instrumento garsą dar prieš jam nuskambant.
Lietuvą sužavėjo jūsų duetas su Katie Melua, – sulaukėte pasiūlymo kartu sugroti jos hitą. Susitikote Vilniuje, viską nufilmavote, rezultatas – labai sėkmingas! Galbūt užsimezgė draugystė?
Katie Melua – nepaprastai miela asmenybė, kūrybiška, labai gera jos aura. Buvo malonu susitikti ant tos pačios platformos ir atlikti kūrinį gyvai, nes pats, būdamas 16-17 metų dažnai klausydavausi jos dainų. Man patinka melancholiškos dainos, o tai atitinka Melua žanrą. Smagu, kad man buvo suteikta visiška laisvė su dainos aranžuote daryti, ką noriu – iki filmavimo niekas perdaug negirdėjo, kaip ji skambės.
Tačiau tai nereiškia, kad dabar mudu su Katie Melua susirašinėjame „Instagrame“. Gal ir galėjau gauti privatų telefono numerį, buvau pagalvojęs, kad būtų faina arčiau ją pažinti, bet ji turi draugą, tai... (Juokiasi.)
Šių metų kaleidoskope – koncertų turas su Štutgarto kameriniu orkestru, pasirodymai su Ciuricho, Brėmeno orkestrais. Kaip jie jus priima, galbūt turi išankstinių nuostatų?
Kameriniai orkestrai yra labiau asmeniški, prieinami, dinamiški, bet tuo pačiu jie labiau dramatiški. Darbas su Štutgarto kameriniu orkestru per priešpaskutinį mūsų turą baigėsi beveik konfliktu, kuo aš labai džiaugiuosi, nes tai tik suartino mus. Įprastai viskas prakošiama per pagarbų filtrą: meilikaujame „jūs-jūs“. Tačiau vieną repeticijos minutę jie neapsikentė mano greito tempo, spirginimo, nutraukė grojimą ir sako: „Viskas, mes daugiau nenorime groti su šita speedomania.“ Toks žodis mane įžeidė. Pasakiau, kad koncerto metu tempas bus, koks bus, ir jeigu nuspręsite mane sudirbti, tai jūs grosite blogai, ne aš. Jie patikino, kad nenori groti blogai, tiesiog jaučia, kad tempas, kurį diktuoju, yra pernelyg greitas, norėtų rasti aukso vidurį, ir net jei man jis – netinkamas, neturi viskas būti vien kaip aš noriu...
Tai buvo koncertas Elbės filharmonijoje, vykęs balandį. Supratau jų nuogąstavimą – išties groju greičiau nei kiti. Kita vertus, tai nebuvo pernelyg ekstremalu, tiesiog orkestro muzikantai įpratę jaustis patogiai. Bet kokiu atveju, išmokau gerą pamoką. Ir štai jau vasarą susitikome kituose koncertuose, su kita programa, ir labai aiškiai pasijuto, kad esame išgyvenę „šeimyninį barnį“ ir dabar viskas tarsi paprasčiau, natūraliau, jaukiau. Įvyko puiki patirtis ir jau su džiaugsmu planuojame kitą programą!
Taip pat ką tik įvyko du koncertai su Ciūricho kameriniu orkestru, atlikome mano pasiūlytą programą ir nuo pat pirmos repeticijos minutės supratau, kad viskas bus labai gerai. Aš, dirbdamas su puikiai pažįstama medžiaga, galbūt kartais linkęs taupyti laiką ir kaiką praleisti pro pirštus ar pro ausis, žinodamas, kad koncerte viskas bus geriau, nei per repeticiją. Bet šiuo atveju pats orkestras tikslinosi tam tikrus momentus, kas rodo jų nuoširdų nusiteikimą atlikti viską kaip įmanoma profesionaliau. Po koncerto apsikabinome su kiekvienu. Graži akimirka.
Du puikius koncertus sugrojome ir su Brėmeno kameriniu filharmonijos orkestru. Dirigentas Omer Meiras Wellber pats yra akordeonistas. Jo muzikinė intuicija – ta pati, pažįstama, teisinga – ne visada taip būna. Su dirigentais man nelengva dirbti, nes du ego sunkiai telpa scenos priekyje, abiems tenka taikytis. Ne kartą man pasakyta: orkestras – didžiulė mašina, o tu nori važiuoti lyg su „Ferrari“.
Tačiau su Brėmeno orkestru išgyventos patirtys liudija, kad orkestras irgi gali būti „Ferrari“ – dinamikos, reakcijos prasme. Be jokios abejonės tai – labai geras orkestras, puikus dirigentas. Kolkas paskutinė darbinė data mano kalendoriuje yra pažymėta 2028 m. vasarį. Tai kaip tik ir bus turas per Vokietiją su šiuo orkestru.
Taip toli žvelgiant į priekį gyventi lengviau ar sunkiau?
Viena vertus, tai yra užtikrintumas, oficialus patikinimas, kad bus darbų, iššūkių. Iš kitos pusės, bėgant metams ir iššūkiai tampa kitokie. Kai jau dabar turi nuspręsti, ką ir kaip grosi po kelių metų, tenka bandyti nuspėti ateitį. Esu susidūręs, kad atėjus laikui išpildyti seniai suplanuotą programą, supranti, kad tavo smegenys, tu pats buvai visai kitoks prieš tris metus. Išvesti tą magiją – koks būsiu po trejų metų – sunkiausia.
Pasidalinkite artimiausių metų planais ir geografija.
Kitais metais suplanuotas turas Taivane su „Mikroorkéstra“, turas Europoje su „The Knights“ orkestru iš Niujorko, 2026-ųjų gruodį taip pat numatyti 8 pasirodymai Hamburgo Elbės filharmonijoje. 2027 metais laukia debiutas su Kvebeko simfoniniu orkestru Kanadoje. 2028-aisiais – turas su Brėmeno kameriniu filharmonijos orkestru.
Sulaukiate ypač daug Vokietijos žiniasklaidos dėmesio. Ar žurnalistams kaskart tenka pasakoti savo istoriją nuo pradžių, ar pastebite, kad jie jau žino visa tai ir interviu tampa vis įdomesni?
Jaučiu savo įvaizdžio ūgtelėjimą. Nebereikia pasakoti istorijos nuo tada, kai man buvo treji ir gavau dovanų akordeoną. Vokietijoje žurnalistai kviečia į interviu tam kokybiškai pasiruošę, pagarbiai nusiteikę. Įspūdis, tarsi jau būčiau peržengęs tam tikrą savo karjeros barjerą. Dėmesys, kurį pastaruoju metu skiria žiniasklaida Vokietijoje, man pačiam buvo netikėtas, pribloškiantis. Tikrai negalėčiau skųstis jo stoka. Ir „Deutsche Welle“, ir „Kulturzeit“, „Heute Journal“ – jie skyrė neįprastai daug eterio, o dar reikia turėti omeny, kiek laiko toji medžiaga buvo filmuojama.
Pats po filmavimų likdavau nusivaręs nuo kojų, bet kai pagalvoji, kiek jie įdeda darbo ir širdies, bandydami drauge išgyventi ir atspindėti visą mano misiją, muzikos idėją – tai tikrai yra padrąsinantys momentai. Beje, Vokietijos koncertuose vis daugiau sutinku žmonių, kurie sako „mačiau tave per televiziją, ir nusprendžiau ateiti į koncertą“. Kai kurie dėl to važiuoja daugiau nei 200 kilometrų. Nerealu tai girdėti.
Gerbėjai Lietuvoje taip pat jūsų pasiilgę. Ko, gero, ir mylimi kolegos iš paties suburto kolektyvo „Mikroorkéstra“, su kuriuo vykdote veiklą jau dešimtmetį...
Man šie 10 metų praskriejo kaip spragtelėjimas. Nesuprantu, kaip tas laikas eina, bet jis eina. Tai – projektinis orkestras, kurio muzikantai groja ir kituose – kameriniuose, simfoniniuose orkestruose. Mane jis labai daug išmokė per tuos 10 metų. O tai, ką išmokau, naudoju savo tarptautiniame kelyje, nustebindamas ne vieną orkestrą, kad išmanau kamerinio ansamblio mechanizmą. Tai praverčia ir dėstant.
Pats, pabaigęs akademiją Londone, išėjau į gatvę tiesiog kaip pradedantysis muzikantas. Tai, ką turiu šiandien, galėjau vystyti ne tik savo pastangų, bet ir savo jaunų kolegų bei draugų iš „Mikroorkéstra“ dėka.
Dabar mes leisimės į turą po Lietuvą: gruodžio 5 d. Palangos koncertų salėje pradėsime šventinių koncertų ciklą, užsuksime ir į Šiaulius, Kauną, Panevėžį.
Po tokių intensyvių metų turėtumėte planuoti pabėgimą į Seišelius, bet vietoj to renkatės neseniai įsigytą sodybą kaime. Kodėl?
Pabėgimų neplanuoju. Vakar klausiausi radijo laidos apie atostogas Tailande, kurioje pašnekovas ištarė „mes ištrūkome“. O Dieve, aš neturiu jausmo, kad noriu ištrūkti. Turbūt tai – mano profesinio gyvenimo ypatumas – aš noriu grįžti namo ir būti Lietuvoje. Kai porą savaičių praleidžiu vienoje vietoje, jau galiu gyventi gyvenimą: ruošti vakarienes, surinkti spinteles, skaldyti malkas, užsikurti židinį. Tuomet vyksta normalus žmogiškas gyvenimas, kuriam niekada nėra laiko. Kai jo atsiranda, pastebiu, kad ir miegu geriau, ir sveikata pasitaiso.
Kalbant apie atostogas tolimuose kraštuose, neturiu įpročio jų planuoti. Matyt, tai ateina iš šeimos: neturėdavome konkretaus laiko, skirto atostogoms. Tačiau po šios vasaros labai griežtai pasakiau, kad turiu keisti asmeninio gyvenimo politiką, turiu planuoti, bent kurį laiką. Todėl vasarį daugmaž skirsiu poilsiui. Galbūt Lietuvoje tai – ne pats jaukiausias mėnuo, bet jei žiūri pro sodybos langą į kieme slampinėjančią lapę, sėdėdamas prie židinio – visai neblogai.
Martyno Levickio atliekami „Metų laikai“ suskambės šį vakarą LVSO salėje Vilniuje, gruodžio 5 d. – Palangos koncertų salėje, 7 d. – Šiaulių salėje „Saulė“, 16 d. – Kauno VDU Didžiojoje salėje, sausio 3 d. – Panevėžio muzikiniame teare.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
