Prieš vienuolika metų su daina „Euphoria“ pergalę „Eurovizijoje“ išplešusi Loreen šiemet vėl atstovaus šaliai su ne mažiau įsimintinu kūriniu „Tattoo“.
Ši daina, pasižyminti galingu vokalu ir energinga melodija, turi daug šansų sulaukti tokios pat sėkmės kaip ir jo pirmtakė.
Į „Eurovizijos“ finalą patekusi Loreen davė interviu BBC žurnalistui Davidui Sillito.
– Sveika, Loreen, kaip sekasi?
– Gerai. Ši kėdė šiek tiek per patogi.
– Ar tave gerai maitina?
– Ne, jie niekada manęs nemaitina! Geriu tik kavą ir „Red Bull“. Prisiekiu, tai „Eurovizijos“ dieta. Ne, tiesiog juokauju.
– Toks jausmas, kad komanda jumis rūpinasi.
– Taip, dabar mane supa geri žmonės. Tai beprotiška. Turbūt kažką gero padariau praeitame gyvenime.
– Pakalbėkime apie dainą. Ką dainuojate ir apie ką ji?
– Na, daina vadinasi „Tattoo“ (tatuiruotė, iš anglų k.) ir yra meilės daina. Tiesą sakant, ji labai abstrakti, bet potekstė yra apie kovą dėl meilės.
Žinote, manau, kad meilė neegzistuotų, jei nebūtų šiek tiek kovos. Štai kodėl dainuoju: „Aš eisiu per ugnį ir lietų, kad tik priartėčiau prie tavęs“. Nėra dienos be nakties, nėra pliuso be minuso, todėl jei norite patirti autentišką, gilią meilę, turite susitaikyti su trupučiu kovos.
– Ar rinkdamasi dainą galvojote: „O, tai galėtų paliesti „Eurovizijos“ žiūrovus“?
– Tiesą sakant, dainą pasirinkau ne aš. Buvo demo versija, kurią man atsiuntė, ir iš karto pajutau tokį jausmą: „Ši daina priklauso man. Ji yra mano.“
Taigi nuėjau į studiją be jokių planų, be nieko. Dainai įrašyti prireikė gal 60 minučių, o įrašymo metu organiškai vyko dalykai, kurių neplanavau – taigi tai tikras ryšys. Tai buvau tik aš ir daina.
– Ar tuo metu jau buvote nusprendusi, kad ketinate dar kartą pabandyti (dalyvauti „Eurovizijoje“, Red.)?
– Ne! Nebuvo jokių kalbų apie „Euroviziją“ ar panašiai. Įrašiau dainą ir tik tada jie uždavė klausimą – bet mano reakcija iš karto buvo: „Ne. Ką aš galiu jums duoti? Ar turiu ką nors pasakyti?“
Kadangi esu tikslo siekiantis žmogus, turiu suprasti dėl ko ką nors darau. Tai užtrunka šiek tiek laiko.
– Kas jus sugrąžino į „Euroviziją“, jei ne daina?
– Tiesą sakant, tai buvo mane supantys žmonės. Kai pasakiau: „Ne, tai neįvyks, brangusis“, žmonės, kuriais pasitikiu, pasakė: „Gerai, mes suprantame, suprantame“. Bet kai tik pasakydavau: „Na, gal aš tai padarysiu“, atsirasdavo tokia energija...
Jie būdavo tokie: „Tai ką tu ketini daryti? Papasakok apie tai. Tai būtų taip malonu po COVID-19. Prašau, prašau, ar galėtum tai padaryti?“
Kai jie susijaudino, pagalvojau: „O jei galėčiau padaryti ką nors, kas sukurtų tokią energiją didesnei auditorijai?“.
Taip mąsčiau: Pasakius „taip“, energija teka, o pasakius „ne“ – ne. Ir aš ėmiausi tikėjimo šuolio.
– Jūs jau buvote čia anksčiau. Kaip pasikeičia daina, kai esate ant šios scenos?
– Prieš žengiant į sceną gali šiek tiek nervintis, bet kai tik pasigirsta pirmieji dainos tonai, apima visiška pusiausvyra. Tu visiškai esi toje akimirkoje, tavo protas visiškai nedalyvauja. O pasibaigus pasirodymui, tai beveik lyg pabudimas iš sapno. Tarsi: „Kas nutiko? Kur aš esu?“
– Ar yra koks nors skirtumas tarp „Eurovizijos“ 2012-aisiais ir dabar?
– Viskas taip gerai pažįstama, tai tarsi sugrįžimas į šeimą, todėl šį kartą nėra jokios baimės. „Euphoria“ buvo mano pirmas kartas. Nieko nežinojau, nežinojau, ko tikėtis, nieko. Dabar mes vienas kitą pažįstame. Aš ir bendruomenė, mes jau 10 metų bendraujame... mielieji.
– Atrodo, kad pats renginys tik didėja, ar ne?
– Argi ne gražu? Turiu omenyje, pažiūrėkite, ką reiškia visa bendruomenė: Jūs esate priimami, nepriklausomai nuo to, iš kur esate, kokia jūsų seksualinė orientacija, religija. Manau, kad tai ir yra priežastis, kodėl konkursas taip išaugo. Žmonės yra įtraukiami.
– Ar manote, kad žmonėms iš išorės sunku suprasti, kas tai yra?
– Galbūt, bet manau, kad visi suprantame žodį meilė. Susirenka šeimos, visi balsuoja už savo favoritą. Taigi nesi tik žmogus, kuris kažką stebi, tu iš tikrųjų dalyvauji. Argi tai ne nuostabu?
– Tačiau galų gale tai taip pat yra konkursas, o tai menininkams šiek tiek keista.
– Tai yra keista. Taip ir yra. Bet kartu nenorėčiau to išbraukti – juk tai yra ta dalis, kuri apima ir likusius.
– Ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kad esate favoritė?
– Retkarčiais. Yra viena mano dalis, aš ją vadinu mažąja mergaite, ir, žinoma, ji tuo labai džiaugiasi. Nes galiausiai žmonės įvertina tai, ką sukūrei. Taigi tai kurį laiką mane džiugina, o paskui kita mano dalis sako: „Loreen, tau reikia susikaupti!“.
– Ar jums svarbu laimėti?
– Ne, man rūpi sukurti kažką tikro, todėl bijau kompromisų, bijau, kad tai nebus autentiška. Esu tarsi karys, saugantis savo energiją ir kūrybą, nes noriu, kad ji būtų tyra. Į tai sutelkiu visą dėmesį. Aš gyvenu ir kvėpuoju šiuo pasirodymu, brangusis!
– Jūs į tai žiūrite labai rimtai, ar ne?
– Taip, nes labai svarbu daryti konstruktyvius ir pozityvius dalykus. Kai esame pozityvioje erdvėje, pradedame priimti gerus sprendimus. Ne visą laiką, bet tai daro poveikį.
– Na, sėkmės. Ir ačiū, kad kalbėjotės su mumis.
– Ne, ačiū. Tai buvo tikra. Tikiuosi, kad per daug jūsų neišgąsdinau savo dvasingomis kalbomis!
