Prieš pristatymą prodiuseris ir operatorius G. Kudaba su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo laukimo akimirkomis, išgyvenimais, patirtais dar prieš 30 metų, bei papasakojo, ką reiškia ilgus metus dirbti su žmona.
Didžiausias ramstis – žmona
G. Kudaba pasakojo, kad nors salė, kurioje vakar pristatė filmą, talpina tik 100 žmonių, jaudulys – neišvengiamas.
„Jaudulys yra, bet, manau, kad tai visuomet geras ženklas – vadinasi, žmogus turi jausmus. Bet Audrė mane labai moka nuraminti – ji jaučiasi labai ramiai“, – pasakojo režisierius.
Paklaustas, ar jam pačiam žmoną taip pat tenka raminti, Gintaras šypsojosi: „Ne, ji – kadro žmogus, veda žinias. Ji visada kadre, o aš – už jo. Tačiau kai turėjau pristatyti savo fotoparodą, tada jau nebuvo kur dėtis – teko eiti ir pašnekėti. Kažkada mane buvo kvietę ir į Ispaniją skaityti paskaitų, bet šiaip aš nemėgstu būti šnekėtoju.
Žinoma, kai skaitai paskaitas, koncentruojiesi į tą objektą, ką nori žmonėms iškomunikuoti, o taip pat ten buvo nedidelis kursas, gal 12 žmonių. Tai – visai kas kita.“
Tiesa, daugybę metų televizijoje dirbantis dokumentinio filmo autorius pasakojo, kad su tokiu jauduliu jam susidurti tenka itin dažnai.
„Jaudulys yra prieš kiekvieną laidą – gal kiek kitoks, bet ne mažesnis. Mūsų laidas per televiziją žiūri labai daug žmonių. Kartais, kai suskaičiuoji reitingus, bandau įsivaizduoti tuos visus žmones – galvoju, kiek Kauno „Žalgirio“ arenų tai žiūri – tada jaudulys būna dar didesnis“, – juokėsi jis.
O šiandien salė labai nedidelė – 100 žmonių. Nežinau, tilps, ar netilps, gal bus pustuštė. Bus, kaip bus. Bet viskas yra tvarkoje.
Medžiagos kiekis nustebino
G. Kudaba pasakojo, kad jai ne viena priežastis, minėtą medžiagą apie Baltijos kelią gal būtų laikęs netgi dar ilgiau, o kaip pats juokauja, gal jos paviešinimas netgi būtų užtrukęs ir 50 metų.
„Mus pajudino televizija – tai buvo mūsų kamertonas, užvedęs ant kelio. Praėjo 30 metų, mes įsišnekėjome ir aš prisiminiau, kad mes su Audre turime visą tą medžiagą.
Kai viską nufilmavome, buvome vedę gal kokius 4 mėnesius – viską kartu nufilmavome. Dabar televizija paprašė skubiai pažiūrėti, ar tikrai turiu tą medžiagą, ar jos nepamečiau. Aš ją radau tvarkingai padėtą ir tada viskas ėjosi taip, lyg kilimu klota“, – džiaugėsi filmo sumanytojas.
Žinomas vyras atskleidė, kad su žmona juokauja, jog filmo kūrimo procesas būtent tiek ir užtruko – 30 metų.
„Pradėjome filmuoti su kamera, kuri vadinasi „VHS“, su tokiomis didelėmis kasetėmis, o baigėme su fotoaparatu, keičiamais objektyvais. Aišku, visa tai vyko su didele pertrauka. O dabar medžiagą rinkome kokius 2 mėnesius, su pertraukėlėmis“, – detales atskleidė jis.
Įdomu tai, kad surinkus visą medžiagą, nustebintas liko net ir pats G. Kudaba. Anot jo, visa filmo medžiaga užėmė net 1 terabaitą 200 gigabaitų.
Noras kurti – nuo pat vaikystės
G. Kudaba prisiminė, kad noras viską įamžinti jam įskiepytas nuo pat vaikystės. „Nė nepamenu, nuo kada fotografuoju, nes tėtis buvo geografas ir visur keliaudavo, todėl fotoaparatą aš turėjau jau pirmoje klasėje. Naudoti tokią prisukamą kino kamerytę aš pradėjau 8 klasėje, o 10 klasėje jau važiavau į Taliną, 8 milimetrų kino festivalį, laimėjau gal 6 ar 7 vietą. Visas mano gyvenimas yra su vienokia ar kitokia vaizdo priemone“, – sakė fotografas.
Dabar jau daugybę metų žinomas vyras dirba kartu su žmona. Tiesa, jiedu labai aiškiai stengiasi pasidalinti darbais, o dokumentinė juosta apie Baltijos kelią tapo dar vienu jų bendru projektu.
„Mes beveik visą gyvenimą dirbame kartu, todėl tai – nieko naujo. Turėjome ir atskirų projektų, tačiau mūsų darbas – mūsų su Audre saviraiška, mes taip gyvename. Šioje vietoje tikrai nėra jokio netikėtumo – kartu dirbti pradėjome dar studijuodami žurnalistiką. Tada mums vieną jaunimo laidą – „Labirintas“ – leido padaryti taip, kaip mums atrodo. Aišku, prie to prisidėjo daugiau žmonių iš viso mūsų kurso“, – prisiminimais dalijosi jis.
Susitranzavo… lėktuvą!
Paklaustas, kokį ryškiausią įvykį prisimena iš Baltijos kelio, G. Kudaba neslėpė, kad tai – besąlygiškas žmonių geranoriškumas.
„Žmonės buvo labai draugiški. Man prisiminimuose užsilikę, kaip labai greitai sustodavo bet kuri mašina – net ir tos, kurios būdavo pilnos – žmonės sutikdavo, kad sėdėtum jiems ant kelių. Ypatingai, kadangi matydavo, jog esame su kamera, labai noriai paveždavo“, – sakė jis.
Vis dėlto įdomiausias įvykis nutiko visai netikėtai. „Tačiau mes tame kelyje susitranzavome ne tik mašiną. Mes filmavimo metu susitranzavome net lėktuvą! Prie Bauskės, esančios prie Lietuvos ir Latvijos sienos, ant dirvožemio lauko nusileido lėktuvas „An-2“ – vadinamasis „kukurūznikas“. Iš jo išlipo keli žmonės, ir mes du, jauni, pribėgę prie lėktuvo, ėmėme prašyti, kad ar negalėtų ir mūsų paimti į lėktuvą? Jie sutiko, ir tada mane pririšo prie durų, kad neiškrisčiau, atidarė duris ir mes todėl turime filmuotų kadrų net ir iš lėktuvo“, – neįtikėtina istorija dalijosi G. Kudaba.
Tiesa, pašnekovas užsiminė, kad panašių situacijų dabar, tikriausiai, patirti netektų. „Žmonės buvo tokie – šiandien net ir mašiną susitranzuoti būtų sunkiau. O pamatę kamerą išvis sakytų: „Ai, čia – žurnaliūgos“… O štai tada visi buvo labai draugiški.
Aišku, gal čia labiau tiktų žodis „vienybė“. Vienas iš pašnekovų filme labai gražiai sakė, kad tada mes visi turėjome motyvą – norėjome būti laisvi, atgauti savo nepriklausomybę ir todėl Baltijos keliu buvo noras atkreipti dėmesį, kad iškiltų tai, jog Molotovo ir Ribentropo paktas yra realus. Iš dalies Baltijos kelias buvo tarsi Gineso rekordas. Vadinkime tai, kaip norime, bet jis suveikė – pasaulis dėmesį atkreipė“, – užbaigė G. Kudaba.
Šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai minėsime mūsų šaliai ir kaimynams latviams bei estams svarbų istorinį įvykį – Baltijos kelio iniciatyvą. Ta proga sukurtas specialus dokumentinis filmas „Baltijos kelias. 30 metų“, kuris šiandien, rugpjūčio 22-ąją, 19.30 val. bus parodytas per TV3 televiziją.
