Savo mintis moteris išdėstė socialiniame tinkle, o įrašu sutiko pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Rėžė, ką galvoja
Fausta Marija Leščiauskaitė negailėjo kritikos strėlių imigrantams, kurie nemoka lietuvių kalbos.
„Matau plintantį pagalbos šauksmą: kitos šalies pilietis netenka darbo, jei neras kito, bus priverstas išvykti iš Lietuvos. Tada posmelis, skirtas pagirti vyro asmenybę, gebėjimus, o pabaigoje lyg tarp kitko paminima, kad lietuvių kalbos jis nemoka.
Pagal išskaitytą informaciją mažiausiai 3 metai Lietuvoje – tiek dirbo paskutinėje darbovietėje. Taigi, gali būti, kad ir daugiau. Ir jokio prioriteto išmokti lietuvių kalbą.
Nuo mažens esu mokyta, kad keliaudama į kitą šalį turiu išmokti keletą žodžių ta kalba. Ačiū, prašom, viso gero. Ar tai būtų grazie, ar bitte, ar do widzenia. Net jei atvyksti tik dienai. Esu mokyta gerbti save ir kitą.
Kai pradėjau daugiau laiko leisti Italijoje, išmokau tą kalbą tiek, kad galėčiau susikalbėti paprastomis buitinėmis temomis. Užsisakyti restorane. Paaiškinti kelio nuorodas. Nesu neįtikėtinai ir nematytai gabi, kalbu daugiausiai esamuoju laiku, bet užteko vos poros mėnesių darbo – ir dabar, vis pasipraktikuodama, tikrai galiu susišnekėti. Parodyti dėkingumą ir dėmesį, kad su manimi dalinasi ta puikia kultūra.
Lietuvos nepriklausomybė buvo iškovota sunkiai. Krauju aplaistyta. Ir aš nemanau, kad dabar ją reiktų švastyti į kairę ir dešinę, priimti kaip savaime suprantamą. Savo laisvę ir tautiškumą reikia gerbti.
Neturiu nieko prieš imigrantus. Ir vis dėlto, gerbdama save ir savo šalį, turiu jiems reikalavimų. Bent jau baziniu lygiu, nors tokiu, kaip aš kalbu itališkai, išmokti lietuvių kalbą. Pasidomėti mūsų istorija, įpročiais, nerašytomis taisyklėmis. Nors tiek, kaip aš pasidomiu Italijoje. Nesitikėti, kad mes, lietuviai, jiems privalome kažką daugiau nei bendrasis žmogiškumas, bendroji pagarba.
„Kas sumokės už atvykėlių darbuotojų lietuvių kalbos kursus?”, – per žinias baiminasi kažkokie specialistai. Tema iškelta dėl reikalavimo nuo ateinančių metų šiek tiek mokėti lietuviškai. Kas bado į savivaldybes, kas į verslus.
Patys! Nori čia būti? Tai čia tavo problema. Ir jokia čia nepagarba. Čia ne mums tos kalbos reikia, čia jums. Ir jei atvykėliai to nesuvokia, tai jie tiesiog negerbia Lietuvos ir lietuvių. Labai normalu, kad jei nori būti odontologu, tai tau gali reikti susimokėti už mokslus (arba esant išimčiai, gali sumokėti mokesčių mokėtojai. Gal ir čia galima taikyti išimtis: jei atvykėlis ypač trokštamas specialistas, kurio mums labai reikia, žinoma, galime ir mes tuos kursus apmokėti, prasmingi mainai). Na, o jei nori būti Lietuvoje, tai irgi gali tekti įdėti pastangų: finansinių, laiko ir kitų.
Aš nieko prieš, kad atvykę žmonės mus supažindintų su savo kultūra. Savo versluose, mezgant draugystes. Aš nieko prieš kalbėti kitomis kalbomis, kai matau, kad su didelėmis pastangomis nepavyksta iki galo išsireikšti lietuviškai.
Aš prieš, kai įlipus į pavežėjo automobilį išgirsti, ne „laba diena, atsiprašau, kol kas gerai nekalbu lietuviškai”, o „dobriy den”.
Tris metus gyventi Lietuvoje ir neišmokti lietuviškai yra pasirinkimas. Todėl aš negerbiu Svetlanos Cichanouskajos. Todėl aš neketinu sukti galvos, kaip rasti darbą jo netekusiam šiam konkrečiam imigrantui.
P.S. lietuviai, kurie gyvena emigracijoje ilgus metus ir nesugeba susišnekėti paprasčiausiame turguje, irgi yra moliai“, – rašė žinoma moteris.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
