„Turime porą kambariukų savo viešbutyje. Jei kažkuo galime prisidėti, tai ir prisidedame. Dar mes neužsiregistravome, dar kiti dešimt kambarių nėra iki galo įrengti, bet pirmus du jau turime.
Patogūs, nauji, gražiai įrengti kambariai, maisto turime – šalia įrengtas mūsų baras, maitinimu pasirūpinsime. Gal kažkas atsiras, kas norės. Šnekėjome su savo vaikais, kad gal ir vaikus iš Ukrainos galime priglausti“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja I. Budrienė.
Laisvi kambariai – ne vienintelis būdas, kuriuo Budriai prisideda prie pagalbos Ukrainai. „Pirmadienį į Ukrainą išvyksta vyrų komanda, kepsime duoną.
Šimtą duonelių įdėsime. Jie tiesiai veš į Ukrainą tą duoną, ir patys važiuoja padėti kariams – tai bus ir jiems patiems maisto. Nusipirkome vakuumavimo aparatą, kad ilgiau ta duona laikytųsi.
Ir žinoma, prisidedame ir kitais negendančiais maisto produktais, nes dabar jiems trūksta būtent maisto. Per karantiną pradėjome kepti duoną, pagalvojome, kad puikus būdas prisidėti. O šiaip prisidedame kuo tik galime, visur aukojame, dalinamės informacija“, – teigia pašnekovė.
Verslininkė Ukrainoje turi ryšių – ten gyvena kelios anksčiau šeimos versle dirbusios moterys. „Norėtume joms pagelbėti, bet sunkiai jos iš tos Ukrainos dabar išvažiuos. Slepiasi ir išvykti negali. Kitos ukrainietės ieškojo darbo, pasiūlėme joms darbą mūsų virtuvėje. Ir kitiems galime padėti rasti darbo vietą.
Labai liūdna situacija. Apie nieką kita negalvoji, žiūri žinias, seki naujienas. Jau aštuonias dienas tęsiasi ir viskas tas pats, niekas negerėja. Kai konkrečiai nežinai kuo prisidėti – dar sunkiau.
Susirašome su tomis ukrainietėmis, sako, krenta bombos, kaukia sirenos, bėga į rūsius... Klausiu, kuo joms padėti, bet kol neįmanoma pravažiuoti ten, jų pasiimti, tol negalime niekuo padėti konkrečiai joms.
Ieškojau galimybės joms čia atvažiuoti, labai sudėtinga“, – sunkiai žodžius renka I. Budrienė.
Pasak Ingos, labiausiai norisi aiškumo, kaip kiekvienas žmogus gali prisidėti – moteris teigia, jog kreipėsi ir į valdžią prašydama padėti atverti humanitarinį koridorių, per kurį iš Ukrainos būtų galima išgabenti bent vaikus.
„Labai norėtųsi, kad valdžia mums pasakytų, kaip geriau padėti, nes mes, paprasti žmonės norime tą daryti, ir galime tą daryti. Nevažiuosi juk pats atsivežti tų žmonių.
Rašyti laiškai dėl humanitarinio koridoriaus, kad bent jau vaikus leistų išvežti. Bet nieko nepadarysi, kokie geri norai bebūtų.
Mūsų moterų klubas užsiima iniciatyvomis, pažįstama moteris parašė, prašo pagalbos. Jos namus bombarduoja, ji slepiasi rūsiuose, vandens ir maisto trūksta, prašo išvežti bent jau vaikus. O mes nieko padaryti negalime. Ne tik nuo sienų, bet ir iš miestų juos turi išvežti“, – tikina Inga Budrienė.
