Naujienų portalui tv3.lt Raimedas Latvys atvirai prakalbo apie Indrei sukurtą įvaizdį ir jų bendradarbiavimą.
Šventinis įvaizdis
Kaip pasakojo pašnekovas, visa įvaizdžio kūrimo kelionė truko maždaug mėnesį – laiko pakako ne tik pamatuoti, bet ir pergalvoti kiekvieną sprendimą. Dizaineris džiaugiasi, kad darbo tempas buvo komfortiškas.
„Visas procesas nuo pirmo susitikimo iki galutinio rezultato užtruko maždaug mėnesį. Man tai – gana komfortiškas laiko tarpas, nes kartais tenka kurti per kelias dienas, kai viskas turi gimti greitai, kone ekspromtu.
Šįkart turėjome laiko pamatuoti, pergalvoti, patobulinti. Darbo tempas buvo lėtesnis, bet tai leido maksimaliai susitelkti į kokybę ir detales.
Primatavimų buvo tikrai daug – sąmoningai jų nemažinome. Man svarbu ne tik „užmesti“ rūbą, kad atrodytų gražiai, bet kad viskas idealiai atitiktų figūrą, kristų tiksliai taip, kaip buvo sumanyta“, – pasakojo jis.
Prisiminė duotą pažadą
Įdomu tai, kad jų pažintis prasidėjo ne nuo vestuvių planavimo, o nuo televizijos projekto, kuriame Indrė buvo jo modelis finaliniame epizode:
„Ši istorija turi labai įdomų kontekstą, nes Indei vestuvinę suknelę teoriškai kuriu jau antrą kartą. Pirmą kartą su Indre susidūriau televizijos projekte, kuriame dalyvavau kaip dizaineris.
Ji buvo paskutinio, finalinio epizodo modelis. Tąsyk filmavimo metu tiesiog spontaniškai sukirtom rankomis: „jeigu laimėsiu – kursim tau suknelę tikroms vestuvėms“. Ir laimėjau!
O kai prasidėjo tikrasis jos vestuvių planavimas – pažadas atgijo. Žinoma, tai nebuvo dovana ar formalumas – tai buvo realus projektas, kuriame susidūrė dvi pusės, jau turinčios abipusį pasitikėjimą.“
Atsakė, kokia klientė buvo Indrė
Indrė, anot Raimedo, buvo ideali klientė – ne todėl, kad nebuvo iššūkių, o dėl požiūrio į kūrybą.
„Turiu pasakyti – Indrė iki šiol liko viena iš tų klienčių, su kuria dirbti buvo labai malonu. Ne dėl to, kad viskas vyko be iššūkių, o dėl jos požiūrio į kūrybą. Ji leido man kurti. Nuo pirmų pokalbių jautėsi pasitikėjimas mano idėjomis, sprendimais.
Net ir tada, kai parodžiau pirmąjį maketą iš visai kitų audinių, kai dar nebuvo nė kvapo nuo būsimos galutinės suknelės – Indrė nepasimetė. Suprato, kur link einam.
Primatavimų buvo daug – ir tai tik į naudą. Nebuvo taip, kad koregavome, nes kažkas netiko – labiau tobulinome, ieškojome dar geresnių sprendimų, šlifavome siluetą.
Man kaip dizaineriui tai – aukso vertės situacija, kai klientė ne tik pasitiki, bet ir dalyvauja procese taip, kad niekas netrukdo kūrybai. O kai jau buvo galima pereiti prie finalinių audinių, siuvimo kokybę patikėjau savo nuostabiai siuvėjai Jolantai Adomaitytei – jos preciziškumas padėjo išlaikyti aukštą lygį iki pat paskutinės siūlės“, – šyptelėjo dizaineris.
Suknelės konstrukcija ėjo išvien kartu su estetika ir funkcionalumu. Ji buvo sudaryta iš trijų dalių: ilgo sijono, korseto ir marškinėlių su ilgomis rankovėmis bei gobtuvu:
„Pagrindinis audinys – lengvas, permatomas gipiūras, kurio sunaudota apie 15 metrų. Tai tikrai daug, bet pasirinkimas buvo sąmoningas – norėjau lengvumo, šviesumo, bet kartu ir tam tikro monumentalumo.
Vienas iš man svarbių kūrybinių principų – funkcionalumas. Todėl visos dalys buvo sukonstruotos taip, kad galėtų būti dėvimos atskirai ir net transformuojamos. Pavyzdžiui, ilgas sijonas vakarinėje dalyje pavirto trumpesniu, ir nors tai buvo tas pats drabužis – įvaizdis visiškai pasikeitė. Toks sprendimas man leidžia išlaikyti konceptą, bet kartu suteikti galimybę rūbui gyventi ilgiau nei vieną vakarą.“
Pasiteiravus, kas jį įkvėpė sukurti tokį išskirtinį įvaizdį, R. Latvys atviravo: „Mano įkvėpimas paprastai kyla ne iš vieno konkretaus šaltinio, o iš dialogo – su žmogumi ir jo energijos.
Nedirbu pagal „vieną receptą“, bet turiu tam tikrus bruožus, kurie atsikartoja mano darbuose – strūktūruoti siluetai, šiek tiek pakoreguota proporcija, platinti pečiai, klubų akcentavimas.
Suknelė gimė iš balanso – tarp estetikos ir komforto, tarp teatrališkumo ir praktiškumo. Norėjau, kad Indrė jaustųsi ne paslėpta, o išryškinta. Dėl to pasirinkau permatomus, lengvus audinius – ne tam, kad atidengčiau kūną, bet kad neapkraučiau.
Kad būtų galima jaustis laisvai, kvėpuoti. Ir smagiausia tai, kad visa tai tiko – ne tik fiziškai, bet ir charakteriškai. Man tai – tikrasis kūrybos džiaugsmas, kai abi pusės liekas patenkintos.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
