Dar ryte, prieš kelionę, Nijolė atvirai prisipažino, kad trumpam net pamiršo apie skrydį:
„Atsikėliau šiandien ryte, galvojau sekmadienis, laisva diena, niekur nereikia važiuoti, skubėti, bėgti... Ir tada atsiminiau, kad su Nykštuku skrendam į Maroką.“
Jau eidama į oro uostą su drauge Vilma, ji kalbėjo:
„Vos atsiminiau, kažkaip galvojau, niekur nereikia... Pirmą kartą dviese, be vyrų, be nieko! Stebėkit nuotykius Maroke! Į Maroką – per Paryžių!“
Tačiau realybė greitai apkartino džiaugsmą – paaiškėjo, kad jų skrydis vėluoja net dvi su puse valandos, o tai reiškė, kad jos nespės į jungiamąjį skrydį Paryžiuje.
„Liūdim mes su Nykštuku... Baigėsi mūsų kelionė – atvažiavom į oro uostą, mūsų skrydis atidėtas dvi su puse valandos ir nebespėjam Paryžiuje persėsti į lėktuvą, kuris turėjo skristi į Marakešą... Tai dabar sėdim ir nežinom, ką daryti.“
Visgi moterys turėjo viltį, kad pavyks susirasti alternatyvų būdą pasiekti kelionės tikslą:
„Tai gerai, kad pirkom bilietus per puslapį – tai dabar mums ieško kitokių bilietų ir galimybės, kaip mums nuskristi iki to Marakešo.“
Dingę lagaminai ir nežinomybė
Nuskridusios į Paryžių ir išlipusios iš lėktuvo, jos ėjo aiškintis dėl papildomų kompensacijų:
„Einame pasiimti lagaminų ir tikriausiai eisim į „AirBaltic“ ar „Air France“ atstovybę – jie turi mums duoti viešbutį!. Gavome sumuštinį lėktuve kaip kompensaciją ir vandens buteliuką ir tiek žinių. Eisim išsimušinėti kažkokių daugiau kompensacijų, nes turėjom būti beveik tokiu laiku Marakeše.“
Kai jau atrodė, kad problemos baigėsi, oro uoste jų laukė dar vienas netikėtumas – moterų lagaminai dingo:
„Ta prasme, visi išėjo, o mūsų lagaminų nėra! Nebelenda iš skylutės lagaminai! Rimtai? Ką, ir be lagaminų likom? Tikrai nieko nebėra, žmonės išėjo jau...“
Kadangi dėl skrydžio vėlavimo jos praleido jungiamąjį skrydį į Marakešą, teko ieškoti laikino apgyvendinimo. „AirBaltic“ suteikė moterims viešbutį:
„Mes su Nykštuku vis dar oro uoste, be lagaminų… Visai neseniai gavom viešbutį iš „AirBaltic“, nesitikėjom tiek iššūkių. Galvojom, o kas toliau? Mūsų lagaminai – praktiškai Marakeše. Lagaminai prarasti, atidėjimas didžiulis, praradom skrydį…“
Kai pagaliau atvyko į viešbutį, jos susidūrė su naujomis problemomis: „Gavom viešbutį, bet niekas neveikia! Norim pavalgyti, bet nėra valgyti.“
Vėliau moterys visgi rado maisto, tačiau ir čia kilo keblumų: „Išsirinkom maisto, bet nežinom, kaip šildyti.“
Nepaisant visko, Nijolė bandė į situaciją žiūrėti su humoru: „Kaip tas mūsų kambarys? Gerai, gavom nemokamai kambarį, bet aš mieliau Marakeše būčiau…“
Nors kelionė klostėsi ne taip, kaip planuota, Nijolė neprarado geros nuotaikos. Ji juokavo apie galimybę užsidirbti iš skrydžio vėlavimo: „Panašu, kad išskrisim, bet jau kai dėsim skundą, tai pliuse liksim – užsidirbsim už kelionę.“
Galiausiai, laukiant skrydžio į Maroką, Nijolė džiaugėsi, kad viskas vyksta pagal planą: „Panašu, kad išskrisim! Gerbiami ponai ir ponios, mes jau prie lėktuvo. Taksi atvyko laiku, važiuojam pagal planą. Pasimatysim Maroke.“
