Dokumentinio filmo „Galva“ premjera įvyks spalio 10 dieną, penktadienį, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“, rašoma pranešime spaudai.
L. Ryškui duris į Vilniaus senamiestyje įsikūrusį Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisą, kuriame paskutines gyvenimo dienas leidžia sunkiai sergantys žmonės, atvėrė viena iš savanorių Danutė Pelėchaitė. Būtent jai Linas paskambino perskaitęs dvi įkvepiančias knygas apie hospisus ir savanorystę.
Abi jos – Franko Ostaseskio „Penki kvietimai: kaip mirtis gali pamokyti gyventi visavertį gyvenimą“ ir Sogjalo Rinpočės „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“ – kalbėjo apie tą patį – susitikti su savo baime gali tik atsidūręs ties riba. „Norėjau atsikratyti to, ko bijojau – nėra taip lengva susitaikyti su mintimi, kad visa tai, kas tau patinka, ką mėgsti ir myli, vieną dieną tiesiog išnyks. Kaip ir daugelis, bijau mirties, bejėgiškumo, bet tuo pačiu jaučiau nepaprastą pagarbą žmonėms, kurie savanoriauja hospise, būna arti mirštančiųjų, padeda jiems. Galvojau ir apie tai, kad jei dvasinį gyvenimą praktikuojantis žmogus, nesvarbu, kuo jis tiki – yra katalikas, musulmonas ar budistas, išgyvena mirties baimę, vadinasi, jo mąstymas nėra skaidrus. Iš tiesų į hospisą atėjau dėl savęs. Nieko čia nėra mistinio“.
Susipažinęs su hospiso savanore D. Pelėchaite, Linas neturėjo supratimo, kur moteris jį nuves. Nuvedė pas šonine amiotrofine skleroze sergantį, visiškai paralyžiuotą ir hospise gana ilgą laiką gyvenusį Martyną Šorį. Liga nežabotą laisvę propagavusį vyrą paguldė į lovą. Negalėdamas valdyti kūno, su aplinkiniais Martynas bendraudavo akimis valdydamas kompiuterį.
Hospisas Martynui tapo naujo gyvenimo pradžia: čia jis atrado Dievą, gyvenimo prasmę ir viltį, sukūrė verslą, paramos-labdaros fondą „Gyvenk šiandien“ ir tapo mokytoju, galinčiu padėti ne tik likimo draugams, bet ir sveikiesiems, hospiso savanoriams. Tokiems kaip Linas.
„Aš Martyno neidealizuoju, nedarau iš jo herojaus, – sako jis, – taip susiklostė, kad atsidūrė toje vietoje, kad jam teko išgyventi didelę buvusio gyvenimo kančią, prisikėlimą, atsivertimą. Nė vienas iš mūsų nežinome, kodėl vieniems tai pavyksta išgyventi, o kitiems – ne“.
Susidraugavęs su Martynu, išgirdęs jo gyvenimo istoriją ir palydėjęs į mirtį, Linas sako, kad jam liko begalinis dėkingumas ir kantrybės pamokos. „Kantrybė yra didelė vertybė. Mokiausi jos iš Martyno. Man ne visada pavykdavo jo galvą pakreipti taip, kad jis matytų kompiuterio ekraną, prašydavo slaugių, kitų savanorių pagalbos. Giedrei pavyko filme parodyti viltį ir šviesą, mes hospise daug juokaudavome, ironizuodavome. Mums su Martynu gerai ėjosi, įdomiai kalbėjome, jis pasišaipydavo iš mano klausimų ir teiginių“.
Televizijoje ilgus metus dirbęs režisierius tik nusijuokia paklaustas, ar pačiam nekirbėjo noras sukurti filmą apie akimis kompiuterį valdantį bičiulį: „Nepainioju darbo ir draugystės. Žinoma, kad suvokiau, jog man prieš akis – nuostabi istorija, bet Martyno palatoje aš nebuvau režisierius, buvau jo draugas“.
Po draugo mirties L. Ryškus pasakoja apsilankymus hospise tęsęs. Ar taip bus ir toliau? „Tikėtina, kad taip. Vasarą daug laiko praleidau „Zen miške“, nemažai keliavau. Nemėgstu planuoti toli į priekį, tačiau ir planų netęsti šios veiklos neturiu. Kaip bus – pažiūrėsime, – sako Linas ir priduria per šį draugystės su Martynu laiką supratęs, jog, nepaisant visko, yra laimės kūdikis. – Turiu tai prisiminti kasdien, už tai nuolat dėkoti ir būti geras kitiems. Ne visad išeina, bet stengiuosi“.
Dokumentinį filmą „Galva“ kartu su režisiere G. Genevičiūte kūrė scenarijaus bendraautorius L. Ryškus, prodiuseris Arnas Vosylius, montažo režisierė Solveiga Zubreckienė, kompozitorius Gediminas Zujus, aranžuotojas Andrius Gružauskas, operatorius Karol Pašnikovič, garso režisierius Laurynas Gaidys, garso operatorius Almantas Sėliukas.
Filmo anonsas:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
