„Kai sakai du žodžius ir šluostai nuo skruostų vilties likučius“, – ši eilutė iš naujos Giedrės dainos „Aš normaliai“ tiesiog subalansuota rudeniui. Ir gyvenimui.
„Ne pati linksmiausia mano daina, bet išrašiau ją vienu prisėdimu per 10 minučių. Ir tada blioviau. Dabar lašais suspindi publikos ašaros. Nepykite, viskas – vardan grožio, – šypteli Giedrė. – Kaip ir daugelyje savo dainų, sueiliavau kasdienes frazes, netaisyklingai kirčiuodama, kaip kasdienybėje.
Tik šį kartą daina – ne asmeniška, o tokia bendrinė. Mes visi kelis kartus per dieną išgirstame klausimą (ir, žinoma, patys jį pateikiame kitiems) – „kaip tu?“. Ir mūsų atsakymas dažniausiai būna „normáliai“.
Šiaip, lakoniškumas valdo. Man patinka trumpai ir be blevyzgų persimesti bendriniais reikalais. Bet su tuo atsakymu „aš normaliai“ kažkas ne taip. Niekas netelpa į tą „normaliai“. Dažnai nė velnio nenormaliai, ir dažnai tiek stipriai nenormaliai, kad net nenori sveikintis su žmogumi, kad tik jis nepaklaustų: „Kaip tu?“. O toliau jau reikia klausyti ir interpretuoti, kaip kas nori.“
Tai – singlas iš 5 dainų EP, kuris pasirodys lapkritį. Jo kūrinius Giedrė jau atlieka savo akustinėje programoje, keliaudama per Lietuvą drauge su pianistu Andrejumi Polevikovu.
Originaliai skambėjusias pop elektronikos dainas jiedu nurengė ir papuošė naujais rūbais.
Akustiniuose koncertuose publika nebeturi šansų pro ausis praleisti nei vieno žodžio ir Giedrės kūryba atsiskleidžia kitame gylyje.
„Po kelių akustinio turo koncerto sakau Andrejui: „Brač, bet tokia neįtikėtina tyla salėje, atrodo, nekvėpuoja žmonės“. O jis, kaip visada, su bajeriu atsako: „Na, Giedrute, tai kad tu savo dainų tekstais prikali lyg vinimis prie kėdžių klausytojus, o po to nori, kad jie šoktų, – kalba Giedrė. – Stipri programa gavosi ir dėl to norisi kelias dainas paleisti į muzikos klausymosi platformas.“
Akustinis Giedrės turas dar tik įpusėjo, o visų lig šiol įvykusių koncertų bilietai buvo išparduoti.
Šauniais rezultatais besimėgaudama dainininkė socialiniuose tinkluose žaismingai atlikdavo savo hitų motyvus, jiems pritaikydama kasoje likusių paskutinių bilietų skaičius – 16, 4...
Po akimirkos ir tų paskutiniųjų – jau nebelikę.
„Man atrodo, kad viskas vyksta labai natūraliai. Aš kuriu, mano komanda nechaltūrina, dar pridėkime svajones, kurios pildosi, daugelio metų įdirbį ir teliką: prašome, turime, – šypsodamasi sako Giedrė. – Be to, juk viską kažkada užkodavau albumo pavadinime „Nuolat pildoma“. Tai ir pildosi tos salės. O manyje – dėkingumo ir išsipildymo jausmas.“
