„Po antrojo sezono daug žmonių rašė, kad jiems „Šiaurės miestelis“ buvo kažkas nerealaus ir kad labai laukia trečio sezono. Tad dar neklausiusiems, siūlau pabandyti, manau, kad tikrai nenusivilsite“, – išbandyti audioserialo žanrą pranešime spaudai ragina aktorė Gelminė Glemžaitė.
Kaip pasikeitusi Marija po antrojo sezono? Ką ji dabar veikia, kuo gyvena?
Kadangi Marija praeitą sezoną gavo kvietimą į stažuotę Niujorke, tai šiame sezone ji jau ten, mokosi pas Niujorko dėstytojus, gyvena dideliame mieste. Ji susiduria su namų ir draugų ilgesiu, su problemomis, iškylančiomis bandant išlaikyti ir kurti santykius su Luku – buvusiu jos studentu – per atstumą.
Dar viena atskira linija – Marijos santykiai su tėvais ir jų patiriamos problemos. Taigi, vienam žmogui vienu metu kyla daug iššūkių.
Be to, šį sezoną bus daug keliaujama po pasaulį. Man tai pasirodė labai įdomus dalykas. Manau, kad ir klausytojams bus proga aplankyti įvairias šalis su audioserialo herojais.
Ar pati esi buvusi Niujorke? Gal buvo visai smagu pabandyti įsijausti į tai, kaip veikėja gyvena šiame daug ką įkvepiančiame mieste?
Tikrai smagu. Aišku, nebuvo taip, kad įsivaizduočiau kiekvieną gatvę, kur Marija vaikšto. Esu Niujorke buvusi tik vieną kartą ir gana trumpai, bet aišku, tas miestas man paliko labai didelį įspūdį ir tikrai norėčiau sugrįžti.
Niujorke lankiau savo brolį, kuris ten ir tam tikra prasme stažavosi. Man labiausiai įstrigo visos tos vietos, matytos filmuose vaikystėje ar jaunystėje ir tai, kad iš tiesų viskas būtent taip ir atrodo. Tie garai, kylantys iš šulinių, dangoraižiai, ir žiurkės, lakstančios prastesniuose rajonuose, ir, aišku Laisvės statula, kiti žymiausi Niujorko simboliai. Tad įgarsinant šią veikėją, šiek tiek nusikėliau ir į savo prisiminimus. Buvo lengviau įsivaizduoti, kaip atrodo tos vietos, didžiulis žmonių kiekis ir kaip jaučiasi atvykėlis tame didžiuliame mieste.
Marija su Luku palaiko santykius per nuotolį. Tai jiems nėra lengva, nemažai pykčių ir nesusikalbėjimo. Ar tau pačiai yra tekę draugauti per nuotolį?
Man ši patirtis nepažįstama, bet turiu nemažai draugių, kurios bandė išlaikyti santykius per atstumą, tai girdėjau daug jų pasakojimų. Kol kas nė vienai nepavyko. Suprantu, kad tai tikrai sunku ir labai didelis iššūkis.
Visi neseniai išgyvenome karantiną ir buvo labai daug bendravimo per nuotolį, per ekranus. Tai tapo mūsų visų kasdienybe. Tokios priemonės, manau, kažkiek padeda išsaugoti ryšį ir išlaikyti kontaktą, bet tikras gyvas bendravimas yra nepakeičiamas.
Kaip manai, kodėl sunku išsaugoti meilę per atstumą?
Šių personažų atveju, sunku todėl, kad jų santykiai gana nauji, dar nesusiformavę. Juk ir taip būna nelengva, kol ryšys nusistovi, kol žmonės prisiderina vienas prie kito, o kai viskas nauja ir abu turi atsiskirti, viskas dar sudėtingiau.
Negali šimtu procentų pasitikėti vienas kitu, juk net nežinai, ar gali pasitikėti tuo žmogumi įprastomis aplinkybėmis, o čia dar toks atstumas. Aš irgi nepasitikėčiau!
Visiškai suprantu Mariją. Manau, kad nesaugumo jausmas lanko ne tik merginas, bet ir vaikinus. Šiuo atveju, Marija juk yra dideliame galimybių mieste, kur šimtai tūkstančių žmonių, ji ir gali kažką sutikti. Tad Lukas irgi gali nesaugiai jaustis.
Visgi nepasitikėjimas kitu, gali reikšti, kad žmogus nepasitiki savimi. Iš to ir kyla baimė, kad progai pasitaikius, tave „prames“, iškeis į kažką kitą. O tai, kad Lukas neturi darbo, gyvena Marijos bute, mano nuomone, yra šių santykių trukdis.
Matau mažai iniciatyvos iš Luko pusės, mažai tikslo siekimo, atrodo, kad jis stagnacijoje užstrigęs. Tai kenkia santykiams. Bet aišku, nenoriu atskleisti, kaip viskas baigsis. Gal ir gerai išsispręs.
Ar ši veikėja artima tau? Kokie tavo ir Marijos panašumai arba esminiai skirtumai?
Aš neturiu tokio didžiulio noro kaip Marija viską kontroliuoti. Manau, jos viena iš pagrindinių bėdų yra noras, kad viskas būtų tobula. Ji gal net nebūtinai nori viską kontroliuoti, o galvoja esanti viena atsakinga, kad visiems viskas būtų gerai, kad jos darbas yra viską sutvarkyti.
Aš metams bėgant bandau šiek tiek atlaidžiau žiūrėti į šiuos dalykus ir suprasti, kad tikrai ne viskas mano kontrolėje ir kad tai yra visiškai normalu. Reikia tiesiog priimti dalykus, kurie nutinka, nebūtinai kovoti.
O panašumai tie, kad jei man reiktų siekti savo svajonių ir dėl to išvažiuoti į kitą šalį, palikti namus, aš manau, kad taip ir padaryčiau. Už tai aš ją labai gerbiu ir noriu būti tokia kaip ji.
Ar šiam sezonui reikėjo jau mažiau ruoštis? Juk jau žinomi veikėjai, siužetas ir patys darbo audioseriale principai yra aiškūs?
Taip, dirbant su trečiuoju sezonu buvo jau lengviau, nes jau ir personažai pažįstami, nors praėjo nemažai laiko nuo antrojo sezono, teko kai ką prisiminti, bet jau žinojau, kaip vyksta įrašinėjimo procesas ir aplinkybės aiškios. Toks jausmas buvo, kad šį sezoną įrašėme kur kas greičiau. Viskas buvo lengviau, aiškiau, paprasčiau.
Antras sezonas, kaip sakai, buvo jau senokai, tai ar tau asmeniškai buvo smalsu, sužinoti, kaip vystosi herojų gyvenimai, kokie įvykiai jiems surašyti scenarijuje?
Labai! Labai įdomu. Kai su komanda susitikome pirmą kartą paskaityti scenarijų, visi skaitėme ir visiems buvo labai smalsu, virė daug emocijų.
Su kiekvienu puslapiu vis įdomiau ir įdomiau, kas laukia toliau. Kartu ir stebiesi scenarijaus autorių sprendimais: na, kaip čia taip gali būti!
Sakyčiau, kad šis sezonas kur kas dinamiškesnis – daugiau veiksmo, įtampos, įvykių. Kelionių daug, veiksmas vyksta skirtingose vietose, nuotykių daugiau.
Papasakok, kaip vyksta audioserialo įrašai?
Susitikę kartu perskaitom scenarijų, po to repetuojame atskiras scenas ir prieš kiekvieną sceną apsitariam, kas turi įvykti ir kaip.
Režisierius pasakoja, kokie bus aplinkos garsai, kas vyksta šalia veikėjų, primena įvairius niuansus: „turėkit omeny, čia bangos, jūra ošia, atostogos, karšta“. Tai padeda geriau įsijausti.
Dar man atrodo, kad labai svarbu ir labai daug duoda šiam audioserialui tai, kad įrašai vyksta kartu.
Jei scenoje veikia šeši žmonės, tai visi šeši ir stovi prie mikrofonų realiu laiku ir įrašinėja kartu. Tu matai vienas kito akis, bendrauji, vyksta dialogas, tai įneša daug gyvybės. Tikriausiai būtų daug paprasčiau ir lengviau įrašinėti po vieną personažą. Bet tokiu atveju nebūtų to tikrumo ir gyvybės. Šita metodika labai pasiteisina.
Gal gali pasakyti klausytojams, kurie niekad nėra klausę audioserialo, kodėl verta pabandyti?
Manau, kad žmonės, neturėję šios patirties, tikrai apsidžiaugs atradę tokį formatą. Nes daug kas gal įsivaizduoja, kad tai yra tas pats, kas audioknyga. Tiesiog labai patogu klausyti kol plauni indus ar bėgioji, bet audioserialas man yra tas pats, kas geras filmas.
Beklausant veikėjų vaizduotė sukuria visą bendrą vaizdą ir gal net įspūdingesnį, nei būtų galima nufilmuoti. Tai nevienplanis ir nedvipalanis dalykas: yra ir garsas, ir muzika, ir aktorių žodžiai bei emocijos, vaidyba, o ne tiesiog monotonišku balsu įskaitytas tekstas.
Po antrojo sezono daug žmonių rašė, kad jiems „Šiaurės miestelis“ buvo kažkas nerealaus ir kad labai laukia trečio sezono. Tad tiems, kas dar nebandė, labai siūlau tai padaryti, manau, kad tikrai nenusivils.
