Nors kinologija dažnai apibūdinama kaip mokslas apie šunis, jų laikymą ir mokymo metodus, šunys dažnai darbuojasi kartu su policininkais, padėdami išnarplioti nusikaltimus. Ina papasakojo, kad vis dėlto profesija pareigūnų tarpe nėra tokia populiari, tačiau tik su jais dirbantys žmonės mato, kokia ji reikalinga ir sunki.
„Kolegos mato tikrąją mūsų profesijos pusę. Dirbant su tarnybiniu šunimi dažnai tenka išsitepti, vaikščioti miškuose ar tamsiose vietose. Neretai tenka dirbti ir po vieną, kas ne kiekvienam teikia džiaugsmą, tad mūsų profesija nėra labai populiari, bent tarp kolegų“, – portalui tv3.lt sakė ji.
Iną darbas su šunimis sudomino dar besimokant policijos mokykloje, o vadovų pagyros tik paskatino toliau apie tai domėtis ir su kinologija sieti gyvenimą. „Vilniaus apskrityje kinologe dirbu nuo 2017 metų. Besimokant Lietuvos policijos mokykloje, vienas iš dėstytojų matė manyje potencialą, kad būtent kinologo kryptis man tiktų, tada ir pradėjau ja domėtis. Dar nebuvo nė dienos, kad gailėčiausi pasirinkusi šią profesiją, jaučiuosi būtent „savo rogėse“ ir tuo labai džiaugiuosi“, – šypsosi pašnekovė.
Be romantikos
Daugelis matėme žymųjį austrų serialą apie išskirtinio proto policijos šunį „komisarą“ Reksą ar rusišką šio serialo versiją apie tokį pat gudrų nusikaltėlių sulaikytoją Muchtarą. Dėl to ne vienam turbūt susidarė įspūdis, kad policininko su šunimi darbas – kvapą gniaužianti romantika. Vis dėlto kinologe dirbanti Ina patikino, kad tai – toli gražu nuo realybės.
„Serialas „Komisaras Reksas“ tikrai daugumą mūsų sužavėjo ir privertė galvoti, koks Reksas yra protingas ir kiek jis visko moka. Vaikystėje ir aš žiūrėjau šį serialą ir tuo tikėjau. Tačiau realybė yra kiek kitokia. Dirbant policijos pareigūnu kinologu ne tik reaguojame į įvykius, kuriuose pasitelkiamas tarnybinis šuo, bet ir į kitus iškvietimus jei esame arti arba tuo metu nėra laisvų pajėgų. Darbas yra aktyvus ir nebūna monotonijos – tai ir yra romantika mūsų darbe.
Darbe, kaip ir seriale tarnybinį šunį pasitelkiame ieškant dingusių ar besislapstančių asmenų, kuriuos reikia sulaikyti, siekiant nustatyti pasišalinimo kryptį iš vietų, kuriose buvo įvykdytos vagystės, taip pat ieškant narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir panašiuose įvykiuose“, – apie darbus pasakoja moteris.
Nors ir šunų „policininkų“ yra daug, tikriausiai daugelis pirmiausia galvotų apie gudriuosius nulėpausius vokiečių aviganius. Lietuvos kinologų draugija nurodo bene 10 šunų veislių, kurios tiktų būti policininko partneriais nusikaltimo vietoje.
„Lietuvos policijoje yra ne tik aviganiai, tačiau jie yra dažniausi. Policijoje renkamės belgų arba vokiečių aviganius, kadangi jie yra tinkamiausi darbui. Tarnybiniai šunys privalo mokėti daug komandų, dėl to ir renkamės pagal tai ar vienas šuo sugebės viską atlikti“, – tikina Ina.
O ar visi šunys gali būti išdrersuoti tapti tikru ištikimu pareigūno bičiuliu? „Tikrai taip. Kiekvienas šuo gali būti išdresuotas atlikti tam tikras komandas, skiriasi tik įdėto darbo laikas. Yra nemažai šunų veislių, kurios sunkiau dresuojamos dėl stipresnių ar užsispyrusių charakterių, tačiau siekiant tikslo viskas yra įmanoma.“
Ne paslaptis, kad policininko darbe netrūksta ir iššūkių – kartais tenka susidurti su situacijomis, kuriose gresia pavojus gyvybei. Tačiau kaip sako pati pašnekovė, liūdnai besibaigiančių iškvietimų Lietuvos policijos darbe išvengti pavyksta ne vien dėl efektyvaus darbo komandoje, bet ir pareigūno-kinologo darbe reikalingo užsispyrimo ir ištvermės.
„Dirbant su tarnybiniu šunimi susiduriame su daugybe iššūkių. Kadangi kiekvienas iškvietimas skirtingas, nežinai ko tikėtis, tik gali spėlioti jau reaguojant į jį. Asmeniškai man sunkiausia buvo pirmuosius kartus dirbti su tarnybiniu šunimi, kadangi nežinojau ar viską darau tinkamai. Tačiau sulig pirmu rezultatu supratau, jog turbūt per mažai pasitikėjau savo šunimi, o jis man parodė, kad moka kur kas daugiau nei tikėjausi. Tada nuoširdžiai užklupo džiaugsmas. O geras santykis su šunimi yra labai svarbus šiame darbe. Geri rezultatai atkeliauja tik per teigiamas emocijas“, – pabrėžia pašnekovė.
Ne visada iš tarnybiniai šunys namo grįžta sveiki. Ina pasakoja, kad ne sykį po darbų šunį tenka vežti „lopyti“ žaizdas. Tačiau su laiku ir su patirtimi galima išmokti tinkamai elgtis ir padėti savo gauruotajam bičiuliui.
„Ne kartą mano tarnybinis šuo Enzo dirbdamas miške buvo susižalojęs letenas. Būdavo tai nagas nuplėštas, tai pėdutės pagalvėlė įplėšta. Veterinarijos klinikoje buvome dažni klientai, o mano Enzo nebijojo ten dirbančių žmonių, kadangi žinojo, jog jam bus suteikta pagalba. Džiaugiuosi, jog rimtesnių traumų jis nepatyrė. Jei tarnybos metu kiltų grėsmė tarnybiniam šuniui ar kolegai, visada reikia elgtis protingai, bet greitai. Kitaip tariant „būti čia ir dabar“, o prireikus naudoti specialiąsias priemones.“
O iškvietimai būna patys įvairiausi: „Dirbant Vilniaus apskrityje, susiduriame su įvairiausiais iškvietimais nuo užstatytų automobilių iki muštynių prie naktinių klubų. Paruošti tarnybiniai šunys dažniausiai yra pasitelkiami kratose ieškant narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir vagystėse, siekiant išsiaiškinti asmens pasišalinimo kryptis.“
Niekada nežinai, kas nutiks
Ne paslaptis, kad daugelis pareigūnų su šunimis dažnai keliauja ieškoti ir dingusių žmonių. 2017 metų kovą lietuvius sujaudino itin visuomenėje nuskambėjęs nusikaltimas, kada jauna plungiškė Ieva Strazdauskaitė išvyko į Vilnių iš tėvų namų ir netikėtai dingo. Po kelių intensyvios paieškos dienų jos kūnas buvo rastas Kėdainių rajone. Teisėsaugos duomenimis, mergina buvo mirtinai sumušta kastuvu. Nors apie panašius nutikimus Ina per daug neatvirauja, ji sako, kad važiuojant į įvykio vietą nežinai, ar nusikaltimas taps rezonansiniu.
„Reaguodami į iškvietimus mes matome tik trumpą informaciją, gautą iš bendrojo pagalbos centro, tad iš pradžių nežinome, ar jis bus rezonansinis, ar ne. Vienas iš įvykių, kuris tapo rezonansiniu ir yra skaudžiausias, kurį man teko patirti. Tada iš Vilniaus teko važiuoti į savo gimtinę, kur dirbo visų mylimas kolega kinologas. Buvo kviečiama daugybė kinologų iš Lietuvos, kadangi pirminę informaciją gavome tik tokią, jog pasišalino asmuo su ginklu, kurį reikia sulaikyti. Vairuojant tarnybinį automobilį sunkiausia buvo per ašaras matyti kelią ir bandyti savyje sulaikyti emocijas. Pamenu, kad tada adrenalinas liejosi per kraštus.
Tokie iškvietimai verčia susimastyti apie tai kokį darbą dirbame ir dėl ko. Pasaulyje ir taip yra per daug blogų dalykų, dažniau norisi dalintis tik gerais nutikimais darbe ir šypseną keliančiais nuotykiais“, – atvirai kalba pašnekovė.
Pati Ina atvira – nors ir darbe tenka susidurti su itin nemaloniais vaizdais ar situacijomis, ilsėtis išgyvenimai netrukdo. Darbas sunkus, bet grįžus namo po ilgos dienos norisi palikti išgyvenimus už durų.
„Mano nuomone, reikia mokėti atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo. Tiek aš, tiek kolegos turime savų atsipalaidavimo būdų po sunkios pamainos – vieniems tai karštas dušas, kitiems sportas ar tai knygos skaitymas. Kai būna įtempta diena, man tai žada tik vieną – saldų ir gilų miegą. Nenoriu prisikalbėti, tačiau dar nė karto neteko sapnuoti matytų vaizdų įvykiuose, tuo tikrai džiaugiuosi“, – pasakoja kinologė.
Policininko darbas – ne iš lengvųjų. Skubėjimas į įvykio vietą, nelaimingi atsitikimai ir tragiškai pasibaigusios akistatos su nusikaltėliais dažnai būna vienos iš tragedijos darbe priežasčių. Pašnekovė sako, jog tik gerai pažinodamas savo komandą gali būti geru savo srities specialistu.
„Kiekvienas iš mūsų skirtingas, tuo pačiu unikalus. Aš asmeniškai negalėčiau šiuo metu pilotuoti lėktuvo ar programuoti, kadangi to nemoku. Taip pat ir kinologo darbo negalėtų bet kuris atlikti tinkamai. Norint būti geru kinologu reikia būti kūrybingu, drąsiu, motyvuotu. Tik pažįstant savo šunį ir jaučiant jį, galite tapti gera komanda, kuri rodys teigiamus rezultatus visuomenei“, – šypteli ji.
