Dar praėjusių metų vasarą pora susižadėjo, tačiau dabar rašytojas socialiniame tinkle pranešė apie skyrybas.
Elijas Martynenko pranešė apie skyrybas
Įrašu jis neprieštaravo pasidalinti su naujienų portalu tv3.lt.
„Išsiskyriau. Dar verda viskas – sielvartas, pyktis, apmaudas, kaltė, gėda, ilgesys, abejonės... Jau vien išsiskyrimo užtektų, bet prisidėjo tai, kad reikėjo kraustytis ir tuo pat metu netekau stabilaus pajamų šaltinio (liko tik nestabilūs). Sunkoka. Prisimenu, vaikams sakydavau, kad jausmai yra kaip pasakos. Jie ateina kažką pasakyti, kažką, papasakoti apie tave pasaulyje ir pasaulį tavyje. Ir pyktis, ir ilgesys ir liūdesėlis papasakos savo pasaką ir išeis. Dabar pats klausausi.
Mane labai dažnai persmelkia gėda ir kaltė. Kalbu ne tik apie dabartinę situaciją, bet visą gyvenimą. Pradėjau lankyti pozityvios tėvystės kursus – per pirmąjį susitikimą mediatorės paprašė tėvų užrašyti visas emocijas, kylančias auginant vaikus. Gėda ir kaltė. Tai buvo dažniausios emocijos užplūstančios tėvus. Mane irgi.
Persikrausčiau. Remontiniu mišiniu „Ceresit RS 88“ lyginu grindis, kloju laminatą iš naujo ir man tai yra maža pergalė. Per tokius darbus įsižeminu – išsikraustau iš savo galvos į kūną ir stebiu, kas su juo vyksta, kur pasireiškia emocijos. Klausausi tų pasakų. Mano veiksmai diktuojami ne emocijų, o būtinybės. Glaistymo mentelės, maišiklio, volelio... tai ramina. Bandyti psichologines problemas įveikti vien protu yra tartum bandyti išsiuostyti iš priklausomybės kokainui.
Vaikams prieš miegą skaitau knygas, jaunėliui dabar patinka „Petsono tortas“. Tai knyga, kurią beveik prieš trisdešimt metų man ir broliui skaitydavo mama. Šimtus, jei ne tūkstančius kartų. Petsonas sumano savo katinui Findusui gimtadienio proga iškepti tortą. Tam reikia miltų. Jų nėra – Petsonas ketina sėsti ant dviračio ir važiuoti parduotuvėn, bet reikia sutaisyti prakiurusią dviračio padangą. Norint patekti į dirbtuves reikia rakto – jis šulinio dugne. Reikia karties, idant jį ištrauktų. Petsonas prisimena turįs meškerykotį, bet jis užkeltas ant aukšto. Reikia kopėčių – o ant jų galvą padėjęs miega kaimyno Anderseno bulius. Istorijoje gausu visokiausių peripetijų. Vakar perskaitęs tą knygą vaikams ir juos apkamšęs nuėjau virtuvėn ir sėdėdamas ten supratau apie ką ši istorija ir kaip man ji reikalinga. Prireikė tik trisdešimties metų.
Gėda, kaltė, bejėgiškumas. Tai ilgą laiką buvo mano gyvenimo dominantės. Neslėpsiu – dar ir dabar jos dažnai užplūsta. Įklimpstu ir esu paralyžiuje – nesugebantis veikti, aptemusia dabartimi, beviltiškoje būsenoje. Bejėgystė. Man reikalingas Petsonas – jis susidūręs su virtine problemų išsprendžia jas visas susitelkdamas į vieną užduotį, kurią gali atlikti dabar. „Ar tai tu prakandai skylę padangoje, Findusai?“ – „Niekada nesu prakandęs jokių skylių padangose.“ – įsižeidęs atrėžia katinas. – „Veikiausiai pats būsiu tai padaręs.“ – sumurma dėdulė ir timpteli sau už ausies. Ir nesileidęs į „kaltųjų paieškas“, Petsonas juda toliau.
Prisimenu skaitęs straipsnį, kuriame buvo aptariami daugelio zoologų tyrimai. Išsiaiškinta, kad daugelis gyvūnų, gyvenantys ne vien instinktais, bet turintys ir kognityvinių gebėjimų, (delfinai, varnos, žiurkės, beždžionės ir kt.) – susidūrę su didele kompleksine problema suskaido ją į daugelį mažesnių, kuriuose yra tik du pasirinkimai – taip arba ne. Viskas redukuojama iki dvinarės sistemos, kurioje lengviau funkcionuoti. Posakis, kurį dažnai kartoju (labiausiai sau) – „Žmogus dali suvalgyti ir dramblį, jei supjaustysi jį mažais gabalėliais.“ Esu visiškai prieš dramblių valgymą, bet simbolinė prasmė man labai svarbi.
Labiausiai mane piktina tai, kad savo gyvenime pastebiu, jog ilgą laiką buvau persiėmęs „išmoktu bejėgiškumu“ (learned helplessness). Kai regisi, kad neturi jokios kontrolės savo gyvenimo situacijose ir liaujiesi bandęs jas pakeisti. Petsonas tenori iškepti tortą ir susiduria su sunkumais. Anksčiau aš jo vietoje jau ties antru iššūkiu (padanga) būčiau viską metęs. Nebus torto, Findusai, aš bejėgis kažką čia pakeisti.
Persikrausčius žiūrėjau į grindis. Laminatas sulūžęs. Reik keisti. Po juo – gipskartonio plokštės. Chaltūra. Reikės viską lupt lauk ir jas išimt. Po plokštėmis – skersiniai tašai. Po jais – nelygus pagrindas. Būtina lyginti. Anskčiau tiesiog būčiau pasidavęs. Per daug kompleksiška. Dabar tiesiog pasiėmiau mentelę, remontinio mišinio ir pradėjau nuo pagrindo. Anksčiau būčiau atsidavęs bejėgystei.
Kaip atsidūriau išmokto bejėgiškumo būsenoje? Kartą vaikystėje tėvas išsivežė stovyklauti. Naktį prišlapinau palapinę ir tėvo miegmaišį. Ryte tai pamatęs tėvas mane apspardė ir iškeikė. Nuo to laiko praėjo virš dvidešimties metų, kol pats išdrįsau važiuoti stovyklauti. Močiutė yra vanojusi mane su rožančiumi, sakydama „aš tau visus diabetus išgydysiu“. Kai neišgydė, sakė, kad čia dievas mane nubaudė, nes dėl tokių kaip aš Jėzų prie kryžiaus prikalė. Nesupratau, ką ji turėjo omenyje, bet išvadas pasidariau. Tokių nutikimų vaikystėje su fiziniu ir emociniu smurtu buvo daugybė, tik keli ryškesni užsiliko sąmonėje.
Dabar augindamas vaikus skaitau apie jų raidos psichologiją. Vaikystėje esame visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų. Jei šie smurtauja, vaikas negalvos „Mano tėvai yra blogi.“ Toks suvokimas sunaikintų saugumo ir stabilumo jausmą. Psichika bando nuo to apsaugoti ir internalizuoja blogį – kaip dariau aš pats – vaikas pradeda manyti, kad „Aš esu blogas, todėl mane taip baudžia, žemina, skaudina, muša.“ Dėl to atsiranda vidinė kaltė ir gėda.
Dabar tikiu, kad kaltė ir gėda kai kuriais atvejais yra susijusios su kontrolės jausmu. Tai anaiptol nėra „blogos“ emocijos – nemanau, kad apskritai yra blogų emocijų. Tik klausimas, kiek kai kurios iš jų yra adekvačios ir tinkamos. Skaičiau, kad vaikui būtina tikėti, jog pasaulis yra racionalus ir nuspėjamas. Tai būtina saugumui. Kai aš kaltinu save, sukuriu tam tikrą iliuziją – jei esu kaltas, galiu kažką kitaip padaryti ateityje ir nusipelnyti meilės bei saugumo.
Mano tėvas paliko šeimą prieš man gimstant – jo sąlyga mamai buvo „pasidaryk abortą arba išeinu“. Tai sužinojęs paauglystėje, pradėjau kaltinti save ir galvoti, kad „jei nebūčiau gimęs, gal mama turėtų vyrą, o brolis – tėvą“. Dabar manau, kad vienaip ar kitaip jis veikiausiai būtų išėjęs. Žmonės atsakingi už savo veiksmus ir jų atoveiksmius. Suteikti sau – dar negimusiam kūdikiui – tokios galios – tokį kontrolės jausmą, veikiantį ne tik jo, bet ir kitų gyvenimus?.. Tuomet kitas žingsnis išties būtų prisiimti viso pasaulio kaltes.
Kitas kontekstas – kai mano sūnus susirgo ir su juo teko gulėti ligoninėje, pastebėjau, kad staiga aplinkiniai pradėjo svaidytis kalte kaip karšta bulve. Vaikų mama ir seneliai kaltino visus iš eilės – mane, vaikų gydytoją, vienas kitą ir t.t. Ir visame šitame kaltės verpete aš suvokiau, kad tai nieko neduoda. Tik sukuria iliuzišką kontrolės ar logikos jausmą. Ir savo kailiu patyręs žinau, kad žmogus dažniau mieliau renkasi kontrolės iliuziją negu pripažinimą, kad jis neturi kontrolės.
Kontrolės iliuzija (kaltė ir kaltinimas) yra perteklinės kontrolės projekcija – atsiranda ten, kur kontrolės neturime. Išmoktas bejėgiškumas yra deficitinė reakcija – atsisakau bandyti kažką kontroliuoti, net ten, kur galėčiau tai padaryti. Pvz. vaikas patiriantis tą patį smurtą nepaisant to, kad jo elgesys keičiasi galiausiai pasiduoda. Man atrodo, kad abi šios reakcijos kyla iš vidinio nesaugumo. Iš gyvenimo tokiame pasaulyje, kuriame kontroliuoti kažką galime kur kas mažiau nei norėtųsi. Iš gyvenimo tokiame pasaulyje, kuriame nesaugu.
Bet štai didysis paradoksas – kuo labiau kaltindavau kitus, save ir aplinkybes dėl to kaip susiklostė mano gyvenimas, kuo labiau bandžiau įtikinti save, kad galiu visa tai kontroliuoti, tuo stipriau mane apimdavo bejėgiškumo jausmas, visiškas paralyžius.
Dabar man kartais padeda prisiminti, kad vienas iš hebrajiškų šėtono vardų yra kaltintojas. „Tuomet jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jehošuą, stovintį priešais VIEŠPATIES angelą, ir Šėtoną, stovintį jo dešinėje jam apkaltinti.“ (Zch 3,1) „Argi veltui Jobas bijo Dievo, – Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI [...] Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“. (Jb 1,9) Čia šėtonas kaltina Jobą veidmainiškumu. Kaltė ir kaltinimas nereikalauja keistis. Saviplaka ir apmaudas leidžia likti toje pačioje vietoje ir vaitoti kaip didžiausiam bėdžiui.
Eina antri metai kai lankau psichoterapiją. Ir galiausiai suvokiu, kad sąmoningumas, darbas su savimi, terapija iš esmės yra nuolatinė kova prieš autopilotą. Prieš automatinius gynybinius mechanizmus, kurie padėjo man išgyventi vaikystėje, bet dabar yra žalingi. Pavyzdys – kai verkdavau ar išsakydavau ko noriu, gaudavau pylos. Kuo tai virto užaugus? Visiškai neiškomunikuodavau savo emocijų ir poreikių santykiuose. Vidinis vaikas bijojo, kad jei taip padarysiu, kitas žmogus mane iškeiks ar apspardys. Žinau, absurdiška. Didžioji dalis pasąmonės tokia.
Nekeisti tų gynybinių mechanizmų iš vaikystės tai tarsi visur ir visada su savimi nešiotis didžiulį, nepatogų skydą, nors karas jau seniausiai baigėsi. Psichoterapeutė manęs per vieną pirmųjų susitikimų paklausė, ar karas iš tikrųjų baigėsi. Pajutau kaip akyse tvenkiasi ašaros. „Ne“ – atsakiau. Nes kasdien matau, kiek blogio ir tamsos yra aplinkui mus. Nes geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai. Nes gulint su vaiku ligoninėje, vaikų skyriuje, matau kitus vaikus, pacientus, kurie nė per nago juodymą nenusipelnė to, kas atsitiko. Ir mano siela atsisako tikėti tokiu pasauliu, kuriame šitiek daug skausmo, o aš negaliu nieko padaryti. Esu bejėgis. Ir man gėda šito bejėgiškumo, jaučiuosi kaltas dėl to, kad nieko negaliu padaryti.
Karas nesibaigė, velniai rautų. Ir aš nežinau ar jis kada nors baigsis. Bet mano skydas nieko nesaugo – mano gynybiniai mechanizmai išėjo iš rikiuotės ir dabar užuot gynę, žaloja mane ir kitus. Kadaise šis skydas padėjo man išgyventi. Tas vaikas, sukonstravęs jį ir tuos mechanizmus atvedė mane iki šiandien. Ir aš jam dėkingas. Dabar mano eilė juo pasirūpinti.
Per pozityvios tėvystės kursus aš vienintelis iš visų tėvų ant tų lapelių parašiau „Pavydas“. Auginant vaikus man kyla pavydas. Jis dvejopas. Pavydžiu kitiems tėvams, nes atrodo, kad jie sugeba geriau tai daryti. Jiems pavyksta. Jų vaikai laimingesni. Ir kita vertus – man kyla savotiškas pavydas savo vaikams. Anksčiau domėdamasis psichologija ir perskaitęs, ką padaro žalingas globėjų elgesys, dažniausiai pagalvodavau „Va dėl ko aš toks nevykęs.“ Dabar pagalvoju „Turiu šito vengti, kad mano vaikams būtų geriau.“ Ir aš nebūsiu tas pašlemėkas, kuris savo vaikams kartos „Man tai buvo kur kas sunkiau nei jums.“ Jie nėra man skolingi. Jie neturi jaustis dėkingi už meilę ir gėrį, nes tai mano pareiga. Jiems nereikia nieko nusipelnyti. Mano pragarai ir sunkumai – ne jų reikalas.
Gabor Mate – vengrų kilmės kanadietis gydytojas, rašytojas ir lektorius sykį kalbėdamas publikai apie vaikystę ir traumas pasakė: „Jei tavo tėvai tau davė milžinišką šūdo gabalą, o tu savo vaikams duodi mažesnį, tai jau yra progresas.“ Tik kartais sunku pamatyti bendrąjį kontekstą ir viskas ką matau tėra didelis šūdo gabalas. Tada terapeutė paklausia „O kaip jaustumeis, jei pats būtum turėjęs tokį tėvą, koks esi savo vaikams?“ Neatsakiau. Tik pajutau gumulą gerklėje.
Psichoterapija veikia. Siutina, kad taip lėtai. Noriu, kad viskas pasikeistų dabar, iškart, kad nušvisčiau ir būčiau išsyk geresnis, supratingesnis, tobulesnis. Bet tie pokyčiai tokie lėti. Mano autopilotas be galo stiprus. Jis turėjo trisdešimtį metų pasiruošimui šiai kovai. Šiek tiek guodžia tos mažos pergalės. Kaip suprantu, kad psichoterapija veikia? Kai gyvenime atsikartoja identiškos situacijos ir aš pasielgiu kitaip. Pasielgiu taip, kaip norėčiau elgtis.
Vienos sesijos metu paklausiau „Kur yra mano didžioji baimė? Ar aš bijau užbaigti tokius santykius, kuriuose bloga man ir kitam žmogui? Ar, priešingai – aš bijau konfrontuoti problemas ir spręsti, taisyti, sunkiai dirbti dėl santykių?“ Gavau atsakymą: Abi yra tavo didžiosios baimės. Tu bijai abiejų dalykų.
Kartais man absurdiškai juokinga, kartais beviltiškai tragiška atrodo tai, kad ten, kur slypi paradoksas, dažniausiai esame arčiausiai tiesos.
Dabar žinau, kad turiu auginti savo vaikus ir pasirūpinti savo vidiniu vaiku, kuris manimi rūpinosi ilgai. Per ilgai. Dabar mano eilė. Negaliu jo numesti bet kam ir sakyti – „Mylėk mane, priimk mane, nepalik manęs.“ Aš turiu pats tai padaryti. Ir tai pragariškai sunku, nes vienatvė gąsdina. Bet jei vėl atiduosiu tą vaiką pirmam pasitaikiusiam žmogui, parodžiusiam man prielankumą, ateityje susitaikysiu su visais skausmais, netinkamu elgesiu ir nuoskaudomis vien tam, kad mane priimtų ir manęs nepaliktų.
Gėda ir kaltė yra gerai ten, kur tai adekvatu. Ir tikrai yra atvejų, kai gėdijuosi ir jaučiuosi kaltas pagrįstai. Šių jausmų per akis ir taip – juos falsifikuoti ir forsuoti jau tapo pernelyg žalinga. Žinau, kad įmanoma nugyventi visą gyvenimą kamuojamam kaltės, gėdos, nuoskaudų ir skausmo. Mačiau pavyzdžius. Galiausiai pasiekti gyvenimo pabaigą ir mirti su gėda ir kalte, mirti tarsi išeinant ne iš gyvenimo, o iš gėdos ir kaltės. Mirti iš gėdos.
Kas man lieka? Veikti.
Pasiimti mentelę, remontinį mišinį ir lyginti grindis. Stabilizuoti pagrindą po kojomis. Skaityti pasakas ir klausytis jų. Gal neprireiks nė trisdešimties metų, kol jos suveiks.
Visi tekstai – https://malonumui.substack.com/
Galima užsiprenumeruoti“, – socialiniame tinkle rašė jis.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad 2022-aisiais vyras išsiskyrė su žmona Aušra Giedraityte.
Jiems gimė du vaikai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
