Interviu naujienų portalui tv3.lt Eglė Jackaitė davė viešėdama pas draugus Ispanijoje.
Žingsniuodama pajūriu ji leidosi į prisiminimus apie 50-ojo gimtadienio šventę, kurią, kaip pati tvirtino, atsimins visą likusį gyvenimą.
Eglė filosofiškai žvelgė į prabėgusius metus ir su šviesa balse pasakojo, kokia dėkinga jaučiasi už viską, ką gyvenimas jai duoda ir, žinoma už žmones, kurie buvo, yra ir bus jos gyvenimo kelyje.
– Kokios emocijos apėmė gimtadienio šventės metu?
– Didžiulė visgi šventė – ir man ji tokia buvo, turbūt pirmą kartą gyvenime. Niekada nebuvau į vieną vietą subūrusi tiek žmonių, tad ocho kiek daug emocijų! Apdovanota buvau susirinkusių žmonių dėmesiu ir meile, dovanomis, gėlėmis, džiaugsmo akimirkomis, jauduliu, viskuo…
Norėjosi ir man – žmonėms, kurie man brangūs – padovanoti šventę, juk svarbu ne tik gauti, bet ir pačiai atiduoti. Tad rodėme neseniai kartu su Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktoriais sukurtą premjerą, spektaklį pagal V.V. Landsbergį „Žalčių karalienė“, režisierė Airida Lementauskienė.
Tai buvo mano dovana susirinkusiems į mano gimtadienį žmonėms – juk tai žmonės, su kuriais per gyvenimą einu kartu, su kuriais šoku per gyvenimo bangas. Ši diena man buvo svarbi, daug apie ją galvojau, ruošiausi. Specialiai šiai progai buvo sukurtas filmukas simboliniu pavadinimu „Eglė“, kurį turėjo galimybę pamatyti visi susirinkę. Vėliau buvo sveikinimai, dalijimasis įspūdžiais, vaišių puota. Tai – gražus gimtadienis, kuris neabejotinai išliks atmintyje.
Kadangi Mažojoje Klaipėdos dramos teatro salėje, kurioje rodėme spektaklį, telpa iki 150 žmonių, tai panašiai tiek susirinkusių jų ir buvo. Svečiai atvyko iš visos Lietuvos, draugė atskrido ir iš Anglijos. Buvo kartu su manimi šeima, draugai, kolegos. Mano aplinkoje yra daug skirtingų žmonių, bet visus vienija tai, kad esame vieni kitiems brangūs ir svarbūs.
– Kokia akimirka pasirodo prieš akis, prisiminus gimtadienio šventę šiuo momentu?
– Atsimenu, pasakiau sau: „Egle, tu tik imk ir gerk į save visas emocijas, visus užplūstančius jausmus – kiekvieną lašą.“ Vis užliedavo laimės banga. Tą rytą, važiuojant į teatrą, į spektaklio repeticiją, pamenu paskambino kurjeris ir pasakė, kad man yra siuntinukas.
Privažiavus, prie teatro, tarnybinio įėjimo – jis man perdavė nuo žmogaus, kuris norėjo likti neįvardintas 50 nuostabiai gražių raudonų rožių. Po filmuko ir spektaklio, jau susirinkus į teatro foje vaišėms – irgi buvo sveikinimų jūra – daug žmonių norėjo mane pasveikinti, apkabinti, o kiek sveikinimo žinučių, iki šiol nespėjau visko pamatyt, perskaityt… Tiek daug kas mane myli! Neabejotinai tai yra laimės akimirkos.
O savo jubiliejaus dieną man būti scenoje – dovana ir pačiai sau – aš myliu šį spektaklį. „Žalčių karalienė“ istorijoje yra visko – ilgesio, meilės – daug daug pačių įvairiausių jausmų, spalvų ir moteriškumo atspalvių. Man buvo brangu kartu su scenoje esančiais kolegomis tai patirti ir išgyventi.
– Kalbėdami apie 50-metį, žmonės mėgsta pabrėžti, kad sulaukus tokio amžiaus, neva jau reikia justi, jog praėjo pusė gyvenimo. Ką apie tai manote?
– Manau, kad praėjau daugiau nei pusę amžiaus. Dieve duok ir dar gyventi, visko patirti. To, ką pragyvenau, jau niekas iš manęs neatims. Yra toks pasakymas, kad 50 metų yra pusiaukelė. Nežinau, turbūt taip. Svarbiausia, kad esu laiminga, mylinti ir mylima, turiu puikią šeimą, vaikus, mylimą darbą, veiklas, kuriuos mane džiugina, draugus, kurie su manimi ir džiaugsme ir varge. Kas gali būti geriau!
Akistatos su skaičiais nebijau. Kokios žavingos moterys, kurioms 50-imt. Na taip, kiekvienas amžiaus tarpsnis yra puikus, bet va – juk asmenybėms, žavingoms aktorėms – Penelope Cruz, Angelina Jolie, Jenifer Aniston – virš penkiasdešimt. Skaičiai nenusako energetikos, tai – tik faktas. Būna juk, net ir dvidešimtmečiai nebeturi jėgų, energijos, noro gyventi, džiaugtis.
Aš jaučiu dėkingumą visai savo giminės kartai, tėvams, seneliams, protėviams – manyje juk jų genai. Mano giminės moterys yra ilgaamžės, smulkaus kūno sudėjimo, jaunatviškos. Šiandien ypač suprantu, kad dovanų esu gavusi tiek daug – tad džiaugsmas ir dėkingumas apima ir dar labiau noriu branginti gyvenimą ir kiekvieną akimirką.
– Egle, o kokie keliai jus atvedė į Ispaniją? Ar ši kelionė – savotiškas gimtadienio pratęsimas?
– Mano artimi draugai čia turi savo apartamentus ir kviečia mane svečiuotis jau nebe pirmą kartą. Kelionės yra gėris – jos praturtina ir kūną ir sielą. Per gimtadienį gavau daugybę dovanų, kelionių – irgi. Man patinka keliauti, bet pati svarbiausia kelionė – tai kelionė į save.
Laimė, kai šalia manęs žmonės, į kuriuos galiu atsiremti, kai sunku ir pasidžiaugti kartu, kai užplūsta laimės ir džiaugsmo akimirkos.
Bet man patinka pabūti ir vienatvėje, pabūti su savimi, su Dievu, o juk Dievas ir yra mumyse, mes visi esame sukurti pagal Jo paveikslą.
– Gimtadienio proga gavote daug palinkėjimų, neabejoju, jie skrieja iki šiol. O ko pati sau norėtumėte palinkėti?
– Ach! Aš tiek daug turiu. Sveikata – brangiausias turtas, jos reikia visiems. Noriu ir toliau būti fiziškai ir dvasiškai sveika. Kūrybos sau linkiu, noriu vaidmenų teatre, kine. Man reikia veiklos, kuri man svarbi ir brangi – noriu būti reikalinga. Noriu būti mylima ir pati mylėti. Ramybės sieloje sau linkiu, o kaip be jos?
Jubiliejaus šventėje, Klaipėdos dramos teatre, susirinkę mano artimimieji žiūrėjo filmuką apie mane, sukurtą režisieriaus Tomo Jašinsko, man šis filmas irgi buvo staigmena, nebuvau prieš tai jo mačiusi. Labai atvirai ir nuoširdžiai kalbėjau jame aš – o ko čia slėptis, nors daugelis nustemba, mes juk dažniausiai saugomės ir bijom, nenorim apnuoginti savo sielos. O aš nebijau.
Mačiau tame filmuke save iš šalies, savo brangius žmones, kurie kalbėjo su didele meile apie mane. Mano sūnūs – Jokūbas ir Elijas pasakė žodžius, kurie mane sujaudino iki ašarų. Beje, Jokūbas pabrėžė, kad mama yra labai drąsi ir kad nemoka meluoti, kad visada aš sakau tiesą. Elijas, mano jaunesnysis sūnus irgi pasisakė, tai man taip brangu, o pačioje pabaigoje ištarė: „Tau, mama linkiu Dievo palaimos.“
Mano tėtis irgi buvo pakalbintas – myli jis mane, gera, kad jį turiu. Daug gražiausių žodžių pasakė ir mano geriausia draugė Nora, mūsų draugystė neįkainojama dovana.
Režisierius Oskaras Koršunovas, pasakė: „Esi saulės žvirblis. Pilna šviesos ir nemylėti tavęs gali tik tas, kas yra alergiškas saulei.“ Žmonės pamato šviesą, kai patys yra pilni šviesos. O aš visada tikiu ir pasitikiu – einu tuo keliu, kuriuo turiu eiti, pas tuos žmones, su kuriais turiu būti. Ir dar – turime laikytis Dievo įsakymų. Pats svarbiausias iš jų – mylėti vieniems kitus, tad sau ir kitiems linkiu šviesos ir meilės ir tegul tai nesibaigia.
